Puslapis kraunamas...
Lietuvos Respublikos APLINKOS MINISTERIJA
Meniu kraunamas...
 
svetainės medis email print english
 

Teisės aktas

Dokumento tekstas

Dėl statybos techninio reglamento STR 2.05.01:2005 "Pastatų atitvarų šiluminė technika" patvirtinimo

Įsakymas D1-156 2005 03 18 Valstybės žinios,2005, Nr. 100-3733
2005 03 18 Priėmė: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
Įsigalioja nuo 2005 08 19 iki 2013 12 17
Negalioja nuo 2013 12 18
Susiję dokumentai Originalus Word 2003 dokumentas Priedai:
    Priedai Nr.8-9,  Priedai Nr.3-7
Temos:


LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.05.01:2005
„PASTATŲ ATITVARŲ ŠILUMINĖ TECHNIKA“
PATVIRTINIMO
2005 m. kovo 18 d. Nr. D1-156
Vilnius
   Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788 ; 2001, Nr. 101-3597 ; 2004, Nr. 73-2545 ) 8 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 2002, Nr. 22-819 ) 1.2 punktu,
   1. T v i r t i n u statybos techninį reglamentą STR 2.05.01:2005 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“ (pridedama).
   2. N u s t a t a u, kad 1 punkte nurodyto statybos techninio reglamento nuostatos privalomos projektuojant statinius, kuriems prašymai dėl statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo pateikti po šio įsakymo įsigaliojimo.
   3. L a i k a u netekusiu galios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 117 „Dėl statybos techninių reglamentų patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 41-1297 ) 1.1 punktą.
Aplinkos Ministras Arūnas Kundrotas
______________
      &nbs p;      &n bsp;             &nbs p;      &n bsp;           PATVIRTINTA
      &nbs p;      &n bsp;             &nbs p;      &n bsp;           Lietuvos Respublikos aplinkos
      &nbs p;      &n bsp;             &nbs p;      &n bsp;           ministro 2005 m. kovo 18 d.
      &nbs p;      &n bsp;             &nbs p;      &n bsp;           įsakymu Nr. D1-156
STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
STR 2.05.01:2005
Pastatų
atitvarų šiluminė technika
I. bendrosios nuostatos
       1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) parengtas vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/91/EB 2002-12-16 dėl pastatų energinio naudingumo. Reglamentas nustato šiluminius techninius reikalavimus gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų [4.2] atitvaroms projektuoti.
     2. Reglamentas taikomas projektuojant naujus ir rekonstruojamus pastatus [4.1], [4.3].
     3. Reglamentas netaikomas:
     3.1. Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento sprendimu pastatams, kurie saugomi kaip tam tikros aplinkos dalys arba dėl savo ypatingos architektūrinės ar istorinės vertės, jeigu laikantis Reglamento reikalavimų nepageidautinai pakistų charakteringos jų savybės ar išvaizda;
     3.2. religinės paskirties pastatams [4.2];
     3.3. laikiniems pastatams, skirtiems naudoti ne ilgiau kaip 3 metus;

poilsio paskirties pastatams [4.2], naudojamiems ne visą šildymo sezoną;
 pastatams, kurių šildomų patalpų plotas ne didesnis kaip 50 m 2 ;
pagalbinio ūkio paskirties, fermų paskirties, ūkio paskirties, šiltnamių paskirties, sodų paskirties pastatams [4.2];
nešildomiems pastatams;
     3.8. šaldomoms patalpoms.
II. Nuorodos
     4. Reglamente pateiktos nuorodos į šiuos dokumentus:
     4.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788 ; 2001, Nr. 101-3597 );
     4.2. STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003, Nr. 58-2611 );
     4.3. STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (Žin., 2002, Nr. 119-5372 );
     4.4. STR 2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ (Žin., 1999, Nr. 13-333 );
     4.5. STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1586 );
     4.6. HN 42-2004 „Gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų mikroklimatas“ (Žin., 2004, Nr. 105-3911 );
     4.7. HN 69:2003 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose. Parametrų norminės vertės ir matavimo reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 45-1485 );
     4.8. RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (Žin., 1994, Nr. 24-394 );
     4.9. LST EN 12207:2004 „Langai ir durys. Oro skverbtis. Klasifikavimas“;
     4.10.
LST EN 13829:2002 „Šiluminės statinių charakteristikos. Pastatų pralaidumo orui nustatymas. Slėgių skirtumo metodas (modifikuotas ISO 9972:1996)“;
     4.11.
LST EN ISO 12569:2002 „Statinių šilumos izoliacija. Oro apykaitos pastatuose nustatymas. Žymėtųjų dujų praskiedimo metodas (ISO 12569:2000)“.
III. PAGRINDINĖS sąvokos
     5. Reglamente vartojamos sąvokos:
     5.1. atitvara
– pastato elementas, skiriantis patalpas nuo išorės arba nuo kitų patalpų, kai oro temperatūrų skirtumas abiejose atitvaros pusėse didesnis negu 4 K;
     5.1. šildoma patalpa – patalpa, kuri šildoma palaikant nustatytą temperatūrą;
     5.2. šiluminis tiltelis – atitvaroje esantis šilumai laidesnės medžiagos intarpas, per kurį pereinančio šilumos srauto tankis yra didesnis negu pereinančio per šalia esančias atitvaros dalis;
     5.3. ilginis
šiluminis tiltelis –nekintamo skerspjūvio vienalytis šiluminis tiltelis, kurio ilgis kelis kartus viršija plotį ir yra statmenas šilumos srautui, pereinančiam per atitvarą.
 
    
IV. ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI
     6. Reglamente vartojami dydžiai, jų simboliai ir vienetai:
     6.1. savitieji pastato atitvarų
šilumos nuostoliai ( H T ) – šilumos srautas, pereinantis per visas pastato atitvaras iš vidaus į išorę, kai temperatūrų skirtumas 1 K, W/K;
     6.2. atitvaros
šilumos perdavimo koeficientas
( U ) – per atitvarą pereinančio šilumos srauto tankis, kai oro temperatūrų skirtumas abiejose atitvaros pusėse 1 K, W/(m 2 × K);
     6.3. ilginio
šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas
( Y ) – šilumos srauto tankis, tenkantis šiluminio tiltelio ilgio vienetui, kai oro temperatūrų skirtumas abiejose atitvaros pusėse 1 K, W/(m × K);
     6.4. Kiti simboliai, dydžiai ir vienetai:
     U N – norminis atitvaros šilumos perdavimo koeficientas, W/( m 2 × K);
     U MN
– leistinasis atitvaros šilumos perdavimo koeficientas, W/( m 2 × K);
     U D – projektinis atitvaros šilumos perdavimo koeficientas, W/( m 2 × K);
     Y N
– norminis ilginio šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas, W/(m × K);
     Y MN  
– leistinasis ilginio šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas, W/(m × K);
     H TN  – pastato atitvarų norminiai savitieji šilumos nuostoliai, W/K;
     H TD – pastato atitvarų projektiniai savitieji šilumos nuostoliai, W/K;
     q i
– patalpų vidaus oro temperatūra, o C;
     q e
– išorės oro temperatūra, o C;
     A – atitvaros plotas, m 2 ;
     l – ilginio šiluminio tiltelio ilgis, m.
V. pastatų
atitvarų projektavimo reikalavimai
     7. Pradiniai duomenys ir sąlygos pastato atitvarų projektavimui:
     7.1. išorės oro temperatūros imamos iš [4.8];
     7.2. gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų patalpų vidaus oro temperatūros imamos iš [4.6]. Pramonės ir žemės ūkio pastatų vidaus oro temperatūros imamos pagal nustatytus technologinius reikalavimus.
     8. Pastato atitvarų savitųjų šilumos nuostolių skaičiavimas:
     8.1. pastato atitvarų norminiai savitieji šilumos nuostoliai H TN skaičiuojami taip:
        (1) 
 
čia:  A – atitinkamos atitvaros plotas, m 2 , nustatomas pagal Reglamento 3 priedo reikalavimus;
  r, ce, fg, cc, w, wd, d, t  – poraidžiai nusako atitvaros rūšį, kaip nurodyta 1 lentelėje;
U N  
– atitinkamos atitvaros norminis šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 × K);
     Y N.t  – ilginio šiluminio tiltelio norminis šilumos perdavimo koeficientas, W/(m × K);
l t – ilginio šiluminio tiltelio ilgis, m, nustatomas pagal Reglamento 3 priedo reikalavimus;
      &nbs p;   
     8.2. pastato atitvarų projektiniai savitieji šilumos nuostoliai H TD skaičiuojami taip:
       (2) 
 
čia:  U D – atitinkamos atitvaros projektinis šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 × K);
     Y D.t
– ilginio šiluminio tiltelio projektinis šilumos perdavimo koeficientas, W/(m × K).
    
Kiti dydžiai ir indeksai pateikti prie (1) formulės. 
     9. Pastato atitvarų savitųjų šilumos nuostolių ir šilumos perdavimo koeficientų normavimas:
     9.1. pastato atitvarų projektiniai savitieji šilumos nuostoliai H TD turi būti ne didesni už pastato atitvarų norminius savituosius šilumos nuostolius H TN
:
  H TD £ H TN ;  
  (3)
     9.2. pastato atitvarų norminiai savitieji šilumos nuostoliai H TN skaičiuojami pagal (1) formulę, naudojant 1 lentelėje pateiktas normines U N
ir Y N
parametrų vertes;
     9.3. pastato atitvarų projektiniai savitieji šilumos nuostoliai H TD skaičiuojami pagal (2) formulę, naudojant projektines U ir Y parametrų vertes;
     9.4. atskirų atitvarų projektinės šiluminių parametrų U D ir Y D vertės turi būti ne didesnės už 2 lentelėje pateiktas leistinąsias U MN ir Y MN
vertes;
     9.5. jei pastatai nėra nuolat šildomi arba apšildomi vidinių šaltinių išskiriama šiluma, jiems taikomos 2 lentelės grafoje „Pramonės pastatai“ nurodytos koeficientų U MN ir Y MN  
vertės.
     1 lentelė
Pastatų
atitvarų norminės šilumos perdavimo koeficiento
U N , W/(m 2 × K), ir ilginių
šiluminių tiltelių šilumos perdavimo koeficiento Y N
, W/(m × K), vertės


Atitvaros rūšis
Atitvarą žymintis poraidis
Gyvenamieji pastatai
Negyvenamieji pastatai
Viešosios paskirties pastatai*
Pramonės pastatai**
Stogai 1)
r
U N = 0,16 ×k
U N = 0,20 ×k
U N = 0,25 ×k
Perdangos, kurios ribojasi su
išore 2)
ce
Šildomų patalpų atitvaros, kurios ribojasi su gruntu 3)
fg
U N = 0,25 ×k
U N = 0,30 ×k
U N = 0,40 ×k
Perdangos virš nešildomų rūsių ir pogrindžių 4)  
cc
Sienos 5)
w
U N = 0,20 ×k
U N = 0,25 ×k
U N = 0,30 ×k
Langai ir kitos skaidrios
atitvaros 6)
wd
U N = 1,6 ×k
U N = 1,6 ×k
U N = 1,9 ×k
Durys, vartai 7)
d
U N = 1,6 ×k
U N = 1,6 ×k
U N = 1,9 ×k
Ilginiai šiluminiai tilteliai 8)
t
Y N = 0,18 ×k
Y N = 0,20 ×k
Y N = 0,25 ×k
 
Paaiškinimai:
 * Viešosios paskirties pastatams priskiriami: viešbučiai, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ir specialiosios paskirties pastatai [4.2].
 ** Pramonės pastatams priskiriami: garažų, gamybos ir pramonės paskirties pastatai [4.2].
1) Sutapdintieji plokštieji ir šlaitiniai stogai, perdangos po nešildoma pastoge. Perdangos po nešildoma pastoge šilumos perdavimo koeficiento vertė nustatyta įvertinus nešildomos pastogės ir kitų virš jos esančių atitvarų elementų šilumines varžas bei pastogės vėdinimo sąlygas, kaip nurodyta Reglamento 1 priede.
 2) Perdangos virš pravažiavimų ar praėjimų. Šiai grupei taip pat priskiriamos perdangos tarp patalpų su skirtingomis temperatūromis.
 3) Besiribojančios su gruntu šildomų patalpų rūsių sienos, rūsių grindys ir pan. Šių atitvarų šilumos perdavimo koeficiento vertė nustatyta įvertinus grunto šiluminę varžą ir šildomų patalpų matmenis, kaip nurodyta Reglamento 1 priede (15 punktas (1.13) formulė ir 15.4 punktas (1.26) formulė).
 4) Perdangos virš nešildomų vėdinamų ir nevėdinamų rūsių ir pogrindžių. Perdangų virš nešildomų rūsių ir pogrindžių šilumos perdavimo koeficiento vertė nustatyta įvertinus susiliečiančių su gruntu rūsio atitvarų šilumines varžas ir vėdinimo sąlygas, kaip nurodyta Reglamento 1 priede (15.3 punktas (1.23) formulė ir 15.5 punktas (1.32) formulė).
 
5) Visos neskaidrios vertikalios atitvaros.
 6) Langai, stoglangiai, švieslangiai, įstiklintos balkonų durys ir kitos skaidrios atitvaros.
  7) Išorinės viengubos ar dvigubos durys, išorinės ar vidinės durys į tambūrą, durys iš šildomų patalpų į nešildomas laiptines ir pan.
8) Sąramos virš langų ir durų, langų angokraščiai, gelžbetoninių plokščių sandūros ir pan.

     Pastabos:
     1. Čia: k = 20/( q i
– q e )
– temperatūros pataisa, q i
– patalpų vidaus oro temperatūra, o C [4.4], [4.6], [4.7]; q e – šildymo sezono vidutinė išorės oro temperatūra arba gretimos patalpos projektinė vidaus oro temperatūra, o C [4.8]. Nešildomų patalpų oro temperatūra apskaičiuojama pagal Reglamento 1 priedą. Kai patalpos vidaus oro projektinė temperatūra q i
= 20 o C, o išorės – q e
= 0 o C, tada k = 1.
     2. Kai atitvara yra šildymo sistemos dalis, tokios atitvaros vidinio paviršiaus (pavyzdžiui, šildomos grindys arba lubos), tokios atitvaros temperatūros pataisa k apskaičiuojama: k = 20/( q si
– q e ); čia: q si – atitvaros vidinio paviršiaus vidutinė šildymo sezono temperatūra, o C, q e – šildymo sezono vidutinė išorės oro temperatūra arba gretimos patalpos projektinė vidaus oro temperatūra, o C [4.4], [4.6], [4.7].
       3. Jeigu gyvenamųjų pastatų langų ir kitų skaidrių atitvarų plotas didesnis už 25 % pastato sienų ploto, visų skaidrių atitvarų šilumos perdavimo koeficiento norminė vertė turi būti 1,3 W/(m 2 × K).
       4. Jeigu viešosios paskirties pastatų langų ir kitų skaidrių atitvarų plotas didesnis už 35 % pastato sienų ploto, visų skaidrių atitvarų šilumos perdavimo koeficiento norminė vertė turi būti 1,3 W/( m 2 × K).
       5. Parduotuvių ir panašios paskirties patalpų pirmųjų dviejų aukštų langams ir kitoms skaidrioms atitvaroms leidžiama taikyti 1,9 ×k vertę.
     2 lentelė
     Pastatų
atitvarų leistinosios šilumos perdavimo koeficiento
U MN , W/(m 2 × K), ir ilginių
šiluminių tiltelių leistinosios šilumos perdavimo koeficiento Y MN , W/(m × K), vertės


Atitvaros rūšis
Atitvarą žymintis poraidis
Gyvenamieji pastatai [4.2]
Negyvenamieji pastatai
Viešosios paskirties pastatai*
Pramonės pastatai**
Stogai 1)
r
U MN £ 0,25 ×k
U MN £ 0,25 ×k
U MN £ 0,40 ×k
Perdangos, kurios ribojasi su
išore 2)
ce
Šildomų patalpų atitvaros, kurios ribojasi su gruntu 3)
fg
U MN £ 0,35 ×k
U MN £ 0,40 ×k
U MN £ 0,50 ×k
Perdangos virš nešildomų rūsių ir pogrindžių 4)  
cc
Sienos 5)
w
U MN £ 0,30 ×k
U MN £ 0,40 ×k
U MN £ 0,50 ×k
Langai ir kitos skaidrios
atitvaros 6)
wd
U MN £ 1,9 ×k
U MN £ 1,9 ×k
U MN £ 3,0 ×k
Durys, vartai 7)
d
U MN £ 1,9 ×k
U MN £ 1,9 ×k
U MN £ 3,0 ×k
Ilginiai šiluminiai tilteliai 8)
t
Y MN £ 0,50 ×k
Y MN £ 0,60 ×k
Y MN £ 0,70 ×k

     Pastaba. Žr. 1 lentelės paaiškinimus ir pastabas.
     10. Reikalavimai pastatų ir jų atitvarų sandarumui:
     10.1. pastato langų ir stoglangių oro pralaidumo klasės turi būti ne mažesnės už pateiktas 3 lentelėje;
     3 lentelė
     Reikalavimai pastato langų
ir stoglangių oro pralaidumui

Pastato aukštų skaičius
Langų ir stoglangių oro pralaidumo klasės
pagal LST EN 12207 [4.9]
1 ir 2
2
3 ir daugiau
3

     10.2. išorinės durys turi atitikti ne mažesnės už 2 oro pralaidumo klasės reikalavimus [4.9]. Viešbučių, prekybos ir transporto paskirties pastatų [4.2] išorinėms durims šis reikalavimas netaikomas;
 
     10.3. kai tarp pastato vidaus ir išorės slėgių skirtumas yra 50 Pa, oro apykaita pastate, nustatyta pagal [4.10] ar [4.11], turi būti ne didesnė už: 
3 kartus per valandą patalpose, kuriose nėra vėdinimo įtaisų ;
1,5 karto per valandą patalpose, kuriose įrengti vėdinimo įtaisai.

     Šie reikalavimai netaikomi gamybos ir pramonės paskirties pastatams [4.2].
     11. Reikalavimai grindų šiluminiam imlumui:
     11.1. pastatų šildomų patalpų, kuriose nuolat būna žmonės, grindų paviršiaus šiluminis imlumas Y P
turi būti ne didesnis už norminę Y PN
vertę, pateiktą 4 lentelėje;
     11.2. grindų paviršiaus šiluminis imlumas Y P
skaičiuojamas pagal Reglamento 1 priede pateiktą metodiką;
     4 lentelė
     Grindų
paviršiaus norminės šiluminio imlumo
Y PN , W/(m 2 × K), vertės

Eil. Nr.
Pastatų patalpos
Norminė grindų paviršiaus šiluminio imlumo vertė Y PN , W/(m 2 × K)
1
Gyvenamųjų pastatų ir negyvenamųjų gydymo paskirties pastatų [4.2] šildomos patalpos, išskyrus vestibiulius ir pagalbines patalpas
12
2
Kitų negyvenamųjų pastatų [4.2] šildomos patalpos (išskyrus nurodytus šios lentelės 1 eilutėje), kuriose dirbamas lengvas fizinis darbas [4.8], išskyrus vestibiulius, koridorius ir pan.
14
3
Šios lentelės 2 eilutėje išvardytos pastatų patalpos, kuriose dirbamas vidutinio sunkumo fizinis darbas [4.8]
17

     11.3. grindų paviršiaus šiluminis imlumas nereglamentuojamas:
kai grindų paviršiaus temperatūra didesnė už 23 o C;
kai patalpose nuolatinėse darbo vietose patiesiami mediniai skydai arba šilumai mažai laidūs kilimėliai.

      12. Prie pastato pristatyti priestatai ar antstatai turi atitikti Reglamento 9 ir 10 punktų reikalavimus.
     13. Jei iš išorinės pusės apšiltinama kuri nors iš Reglamento 5 lentelėje minima gyvenamojo ar negyvenamojo viešosios paskirties pastato (žr. Reglamento 1 lentelės paaiškinimus) atitvara ar jos dalis, tai šios apšiltinamos atitvaros ar jos apšiltinamos dalies projektinės šilumos perdavimo koeficiento vertės U D , W/(m 2 × K), turi būti ne didesnės už pateiktas Reglamento 5 lentelėje arba turi būti ne didesnės už ekonomiškai optimalią papildomai apšiltintos atitvaros ar jos apšiltintos dalies šilumos perdavimo koeficiento vertę, apskaičiuotą pagal reglamento 5 priede pateiktą metodiką.
     5 lentelė
Papildomai apšiltinamų
iš išorės gyvenamųjų ir negyvenamųjų
viešosios paskirties pastatų  
(žr. Reglamento 1 lentelės paaiškinimus) atitvarų
šilumos perdavimo koeficiento U , W/(m 2 × K), vertės

Atitvaros rūšis
Šilumos perdavimo koeficientas U
, W/(m 2 × K)
Stogai 1)
0,20 ×k
Perdangos, kurios ribojasi su išore 2)
Šildomų patalpų atitvaros, kurios ribojasi su gruntu 3)
0,30 ×k
Perdangos virš nešildomų rūsių ir pogrindžių 4)  
Sienos 5)
0,25 ×k

     Pastaba. Žr. 1 lentelės paaiškinimus ir pastabas.
     14. Projektuojant atitvarų apšiltinimą iš vidaus, reikia vadovautis Reglamento 6 priedu.
 
VI. PASTATŲ ATITVARŲ IR ilginių šiluminių
tiltelių ŠILUMOS PERDAVIMO KOEFICIENTŲ
NUSTATYMAS
     15. Atitvarų šilumos perdavimo koeficiento U vertė apskaičiuojama pagal Reglamento 1 priede pateiktą metodiką.
     16. Ilginių šiluminių tiltelių šilumos perdavimo koeficiento Y vertė nustatoma pagal Reglamento 1 priedo 17 punktą.
     17. Atitvarų šilumos perdavimo koeficiento U vertė suapvalinama šimtosios dalies tikslumu, langų ir durų – dešimtosios dalies tikslumu.
VII.
Atitvarų drėgminė būklė
     18. Atitvaros turi būti suprojektuotos taip, kad šaltuoju metu jose susikaupusi drėgmė šiltuoju metu išgaruotų. Metų eigoje atitvaroje susikaupiantis ir išgaruojantis drėgmės kiekis nustatomas pagal Reglamento 2 priedo reikalavimus.
     19. Šaltuoju metu atitvarose susikaupęs drėgmės kiekis neturi viršyti Reglamento 2 priedo reikalavimų.
     20. Atitvaros turi būti suprojektuotos taip, kad nebūtų pelėsių augimo ant vidinio atitvaros paviršiaus rizikos, t. y. atitvaros paviršiuje santykinis oro drėgnis turi būti ne didesnis už 80 %. Ši rizika turi būti įvertinta pagal Reglamento 2 priede pateiktą skaičiavimo metodą.
     21. Lengvos konstrukcijos, kurių vidinio paviršiaus temperatūra, keičiantis išorės oro temperatūrai, pakinta greičiau negu per parą, pvz., langų rėmai, turi atitikti Reglamento 2 priedo 12 punkto reikalavimus.
     22. Kondensacija mediniuose pastato elementuose arba ant jų paviršių neleistina. Ar kondensacija galima, apskaičiuojama pagal Reglamento 2 priedo 16.5 punktą.
     VIII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
     23. Reglamentas yra suderintas ir atitinka atitvarų šiluminę techniką reglamentuojančių Lietuvos standartais perimtų Europos standartų reikalavimus bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/91/EB 2002.12.16 dėl pastatų energinio naudingumo reikalavimus.
      24. Jei atitvaroms projektuoti nepakanka šiame Reglamente pateiktų reikalavimų, jų projektams rengti gali būti naudojami tarptautiniai ar užsienio valstybių (nacionaliniai) normatyviniai statybos techniniai dokumentai, pritarus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pagal STR 1.01.05:2002 [4.5] nustatytą tvarką.
      25. Asmenys, pažeidę Reglamento reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
      _______________
STR 2.05.01:2005
1 priedas
     šilumos perdavimo per pastatų atitvaras
     Skaičiavimo metodai
     I. BENDROSIOS NUOSTATOS
     1.
Šiame Reglamento priede pateikti šilumos perdavimo per atitvaras skaičiavimo metodai.
     II. NUORODOS
     2. Šiame Reglamento priede pateiktos nuorodos į šiuos dokumentus:
     2.1. STR 2.01.03:2003 „Statybinių medžiagų ir gaminių šiluminių techninių dydžių deklaruojamosios ir projektinės vertės“ (Žin., 2003, Nr. 80-3670 );
     2.2. STR 2.09.04:2002 „Pastato šildymo sistemos galia. Energijos sąnaudos šildymui“. (Žin., 2002, Nr. 118-5326 );
     2.3.
LST EN ISO 6946:2000 „Statybiniai komponentai ir elementai. Šiluminė varža ir šilumos perdavimas. Apskaičiavimo metodas (ISO 6946:1996)“;
     2.4.
LST EN ISO 6946:2000/A1:2003 „Statybiniai komponentai ir elementai. Šiluminė varža ir šilumos perdavimas. Apskaičiavimo metodas (ISO 6946:1996/Amd.1:2003)“; 
     2.5.
LST EN ISO 13370:2000 „Šiluminės pastatų charakteristikos. Šilumos perdavimas gruntu. Apskaičiavimo metodai (ISO 13370:1998)“;
     2.6.
LST EN 1264-2:2000 „Grindų šildymas. Sistemos ir sudedamosios dalys. 2 dalis. Šiluminės galios nustatymas“;
     2.7.
LST EN 1264-3:2000 „Grindų šildymas. Sistemos ir sudedamosios dalys. 3 dalis. Parinkimas“;
     2.8.
LST EN ISO 10077-1:2004 „Langų, durų ir užsklandų šiluminės charakteristikos. Šilumos perdavimo apskaičiavimas. 1 dalis. Supaprastintas metodas (ISO 10077-1:2000)“;
     2.9.
LST EN ISO 10077-2:2004 „Šiluminės langų, durų ir langinių charakteristikos. Šiluminio skaidrumo apskaičiavimas. 2 dalis. Skaitmeninis rėmų apskaičiavimo metodas (ISO 10077-2:2003)“;
     2.10.
LST EN ISO 10211-1:2000 „Statybinių konstrukcijų šilumos tilteliai. Šilumos srautų ir paviršiaus temperatūrų apskaičiavimas. 1 dalis. Bendrieji apskaičiavimo metodai (ISO 10211-1:1995)“;
     2.11.
LST EN ISO 10211-2:2002 „Statybinių konstrukcijų šilumos tilteliai. Šilumos srautų ir paviršiaus temperatūrų apskaičiavimas. 2 dalis. Ilginiai šilumos tilteliai (ISO 10211-2:2001)“;
     2.12.
LST EN ISO 14683+AC:2000 „Statybinių konstrukcijų šilumos tilteliai. Ilginis šilumos perdavimas. Supaprastinti metodai ir nustatomos vertės (ISO 14683:1999)“;
     2.13.
LST EN ISO 12567-1:2002 „Šiluminės langų ir durų charakteristikos. Šilumos perdavimo koeficiento nustatymas karštosios dėžės metodu. 1 dalis. Langų ir durų deriniai (ISO 12567-1:2000) “.
     III.
ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI
     3. Šiame Reglamento priede vartojami dydžiai, jų simboliai ir vienetai:
     3.1.
šilumos laidumo koeficientas ( * )
– šilumos srauto tankis W/m 2 , pereinantis per 1 m storio medžiagos sluoksnį, kai temperatūrų skirtumas tarp jo paviršių yra lygus 1K; W/(m·k);
     3.2. deklaruojamasis
šilumos laidumo koeficientas ( * dec ) –
statybinės medžiagos šilumos laidumo koeficiento tikėtina vertė, nustatoma pagal [2.1]; W/(m·K);
     3.3. projektinis
šilumos laidumo koeficientas ( * ds )
– statybinės medžiagos šilumos laidumo koeficiento vertė normaliomis eksploatavimo sąlygomis, atsižvelgiant į medžiagos vidutinį drėgnį ir temperatūrą, nustatoma pagal [2.1]; W/(m·K);
     3.4. šiluminė varža
( R ) – temperatūrų skirtumas, K, tarp medžiagos sluoksnio paviršių, kuriam esant susidaro vienetinis šilumos srauto tankis W/m 2 ; m 2 ·K/W;
     3.5. atitvaros
šilumos perdavimo koeficientas
( U ) – šilumos srauto tankis per atitvarą, esant oro temperatūrų skirtumui abiejose atitvaros pusėse 1 K, W/(m 2 × K);
     3.6. termiškai vienalytis sluoksnis
– sluoksnis, kurio šiluminiai parametrai bet kuria kryptimi nekinta;
     3.7. atitvaros vidinio paviršiaus
šilumos imlumas ( Y si ) – šilumos srauto tankio santykis su atitvaros vidaus paviršiaus temperatūros svyravimo amplitude; W/(m 2 ·K);
     3.8. atitvaros
šiluminė inercija ( D ), išreiškianti šiluminį pastovumą, – atitvaros sluoksnių šiluminių varžų ir šiluminio imlumo koeficientų sandaugų suma;
     3.9. šiluminio spinduliavimo geba
( * ) – parametras, parodantis, kokią šiluminių spindulių dalį duotasis paviršius išspinduliuoja arba sugeria, lyginant su tokios pat temperatūros juodojo kūno paviršiumi. Šis parametras dar vadinamas paviršiaus juodumo laipsniu;
     3.10. būdingas grindų
matmuo ( B' ) – grindų plotas, padalytas iš pusės grindų perimetro ilgio.
     4. Simboliai, dydžiai ir vienetai:

Simbolis
Dydis
Vienetai
* dec
deklaruojamasis šilumos laidumo koeficientas
W/(m·K)
* ds
projektinis šilumos laidumo koeficientas
W/(m·K)
R
šiluminė varža
m 2 ·K/W
R g
oro tarpo šiluminė varža
m 2 ·K/W
R si
vidaus paviršiaus šiluminė varža
m 2 ·K/W
R se
išorės paviršiaus šiluminė varža
m 2 ·K/W
R t
visuminė šiluminė varža
m 2 ·K/W
R s
suminė šiluminė varža
m 2 ·K/W
R I
didžiausioji suminės šiluminės varžos vertė
m 2 ·K/W
R II
mažiausioji suminės šiluminės varžos vertė
m 2 ·K/W
R u
nešildomos pastogės arba ertmės joje šiluminė varža
m 2 ·K/W
R q
plono sluoksnio (kartono, plėvelės ir pan.) šiluminė varža
m 2 ·K/W
R f
grindų konstrukcijos šiluminė varža
m 2 ·K/W
U
šilumos perdavimo koeficientas
W/(m 2 ·K)
*U fn
šilumos perdavimo koeficiento pataisa dėl jungčių įtakos
W/(m 2 ·K)
U o
grindų ant grunto šilumos perdavimo koeficiento pagrindinė dedamoji
W/(m 2 ·K)
U f
grindų ant grunto šilumos perdavimo koeficientas
W/(m 2 ·K)
U bf
rūsio grindų šilumos perdavimo koeficientas
W/(m 2 ·K)
U bw
įgilintos rūsio sienų dalies šilumos perdavimo koeficientas
W/(m 2 ·K)
U w
antžeminių pogrindžio sienų šilumos perdavimo koeficientas
W/(m 2 ·K)
DY
kraštų įtakos pataisa
W/(m 2 ·K)
U wd
lango šilumos perdavimo koeficientas
W/(m 2 ·K)
U fr
lango rėmo šilumos perdavimo koeficientas
W/(m 2 ·K)
U g
įstiklintos lango dalies šilumos perdavimo koeficientas
W/(m 2 ·K)
e
šiluminio spinduliavimo geba

A
plotas
m 2
d
atitvaros sluoksnio storis
m
P
grindų perimetro ilgis
m
h
grindų viršaus aukštis nuo grunto paviršiaus
m
e
didžiausioji santykinė paklaida
%
A v
pogrindžio vėdinimo angų plotas perimetro metrui
m 2 /m
v
vidutinis vėjo greitis 10 m aukštyje
m/s
f w
užuovėjos faktorius

w
sienos storis
m
B'
būdingas grindų matmuo

d t
atstojamasis grindų storis
m
Y si
atitvaros vidinio paviršiaus šilumos imlumas
W/(m 2 ·K)
S
medžiagos šilumos imlumo koeficientas, esant 24 h periodui
W/(m 2 ·K)
D
atitvaros šiluminė inercija

*
temperatūra
*C

     Poraidžiai: dec – deklaruojamasis, ds – projektinis, s – suminis, t –visuminis, se – išorės paviršius, si – vidaus paviršius, fn – metalinių jungčių, w – siena, v – vėdinimas, wd – langas.
     Kitų simbolių paaiškinimai pateikiami Reglamento tekste.
     IV.
šilumos perdavimo per pastatų atitvaras
     Skaičiavimo metodai
     5. a titvarų
visuminė šiluminė varža [2.3], [2.4]
     atitvarų visuminė šiluminė varža, m 2 ·K/W, apskaičiuojama pagal šią formulę:
      &nbs p;      &n bsp;          R t = R si + R s
+ R se ;      
(1.1)
čia:  R si – atitvaros vidinio paviršiaus šiluminė varža, m 2 ·K/W;
       R s –
atitvaros sluoksnių suminė šiluminė varža, m 2 ·K/W;
       R se
– atitvaros išorinio paviršiaus šiluminė varža, m 2 ·K/W.
     6. Paviršių
šiluminių varžų R si  ir
R se vertės pateiktos 1.1 lentelėje.
1.1 lentelė
     Vidinio ir išorinio paviršių
šiluminės varžos R si ir
R se , m 2 ·K/W

Vidinio paviršiaus šiluminė varža, R si , m 2 ·K/W
Išorinio paviršiaus šiluminė varža, R se , m 2 ·K/W
šilumos srauto kryptis
horizontali
®
aukštyn
­
žemyn
Æ
Visomis kryptimis
0,13
0,10
0,17
0,04
0,04
0,04

     Pastabos:
     1. pertvarų, skiriančių dvi patalpas su skirtingomis oro temperatūromis, suminė abiejų paviršių šiluminė varža ( R si + R se ) prilyginama 0,25 m 2 ·K/W.
     2. Horizontaliuoju vadinamas srautas, kurio kryptis vertikaliosios plokštumos atžvilgiu nesiskiria daugiau kaip ± 30*.
     Jei reikia įvertinti vėjo poveikį, išorės paviršiaus šiluminės varžos vertės imamos iš 1.2 lentelės.
     1.2 lentelė
     R se vertės, esant
įvairiems vėjo greičiams, m 2 ·K/W

Vėjo greitis, m/s
1
2
3
5
7
10
R se
, m 2 ·K/W
0,08
0,06
0,05
0,04
0,03
0,02

 
     7. Atitvarų
iš termiškai vienalyčių sluoksnių suminė
šiluminė varža R s ,
m 2 ·K/W, apskaičiuojama pagal formulę:
     R s = R 1 + R 2 +
… + R n + (R g + R q + R u ) ;    (1.2)
čia:  R 1 , R 2 ,
… R n – atskirų atitvaros sluoksnių šiluminės varžos;
       R g
– oro tarpo šiluminė varža;
       R q – plono sluoksnio (plėvelės) šiluminė varža;
       R u – nešildomos pastogės šiluminė varža.
     Atskirų sluoksnių varžų skaičiavimo būdai ir šiluminių parametrų vertės pateiktos šio priedo 8 – 12 p.
     8. Termiškai vienalyčio sluoksnio
šiluminė varža R ,
m 2 ·K/W, apskaičiuojama pagal formulę:
      ;     (1. 3)
čia:  d – sluoksnio storis, m;
       * ds – medžiagos sluoksnio projektinis šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K).
     9.
a titvaros oro tarpo šiluminė varža
     šiame punkte aptariamos šių oro tarpų šiluminės varžos:

kai oro tarpą riboja du lygiagretūs paviršiai, statmeni einančiam per juos šilumos srautui, o šių paviršių šilumos spinduliavimo geba * n ne mažesnė kaip 0,8;
kai oro tarpo storis šilumos srauto kryptimi mažesnis kaip dešimtoji dalis vienos iš kitų dviejų matmenų (aukščio ir pločio), bet ne didesnis kaip 0,3 m;
kai oro tarpe nesimaišo lauko ir vidaus oras.
     9.1. Nevėdinamojo oro tarpo
šiluminė varža R g
imama iš 1.3 lentelės.
     1.3 lentelė
     Nevėdinamojo oro tarpo
šiluminė varža R g , m 2 ·K/W

Oro tarpo storis
d , mm
Šiluminė varža, R g , m 2 ·K/W
Šilumos srauto kryptis
Horizontali  ®
Aukštyn ­
Žemyn Æ
5
0,11
0,11
0,11
7
0,13
0,13
0,13
10
0,15
0,15
0,15
15
0,17
0,16
0,17
25
0,18
0,16
0,19
50
0,18
0,16
0,21
100
0,18
0,16
0,22
300
0,18
0,16
0,23

     9.2. Nevėdinamojo oro tarpo, ribojamo paviršiumi su atspindinčia danga,
šiluminė varža
     nevėdinamo oro tarpo, kai vienas iš paviršių padengtas atspindinčia danga (šilumos spinduliavimo geba 
0,2 * * n < 0,8), R g vertės pateiktos 1.4 lentelėje.
 
     1.4 lentelė
     Nevėdinamojo oro tarpo
šiluminė varža R g ,
m 2 ·K/W, kai vienas iš oro tarpą ribojančių paviršių yra padengtas atspindinčia danga, (spinduliavimo geba 0,2
* * n < 0,8)

Oro tarpo storis
d , mm
Šiluminė varža, R g , m 2 ·K/W
Šilumos srauto kryptis
Horizontali ®
Aukštyn ­
Žemyn Æ
5
0,17
0,17
0,17
10
0,29
0,23
0,29
20
0,37
0,25
0,43
50 – 100
0,34
0,27
0,61

     9.3. Atitvarų
su ribotai vėdinamu oro tarpu visuminė
šiluminė varža R t ,
m 2 ·K/W.
     Ribotai vėdinamas oro tarpas
– jeigu į oro tarpą per angas patenka iš išorės oras, kai angų plotas A v :
- 5 cm 2 < A v * 15 cm 2 kiekvienam atitvaros perimetro metrui, kai oro tarpas vertikalus;
     - 5 cm 2 < A v * 15 cm 2 vienam kvadratiniam horizontalaus oro tarpo metrui.
     Atitvarų, su ribotai vėdinamu oro tarpu visuminė šiluminė varža R t , m 2 ·K/W, yra lygi oro tarpo ir sluoksnių, esančių tarp išorės aplinkos ir oro tarpo, šiluminių varžų sumos pusei, pridėjus likusių sluoksnių ir paviršių šiluminių varžų sumą.
     9.4. Atitvarų
su vėdinamu oro tarpu visuminė šiluminė
varža R t , m 2 ·K/W .
     vėdinamas oro tarpas
– vėdinamas išorės oru oro tarpas, kai angų plotas A v :
     - ne mažesnis kaip 15 cm 2 kiekvienam atitvaros perimetro metrui, kai oro tarpas vertikalus;
     - ne mažesnis kaip 15 cm 2 vienam kvadratiniam horizontalaus tarpo metrui.
     Atitvarų su vėdinamu oro tarpu visuminė šiluminė varža R t , m 2 ·K/W, lygi sluoksnių, esančių tarp šio oro tarpo ir vidaus oro, šiluminių varžų sumai, pridėjus paviršių šilumines varžas (išorės paviršiaus šiluminė varža prilyginama vidaus paviršiaus šiluminei varžai, R se = R si ).
     10. Nešildomų
pastogių ir jų ertmių šiluminė varža
R u
imama iš 1.5 lentelės.
     1.5 lentelė
     Pastogių
ertmių šiluminė varža R u ,
m 2 ·K/W

Stogo rūšis
R u , m 2 ·K/W
Čerpių stogas be ritininės dangos, ištisinio lentų pakloto ir pan.
0,06
Stogas su lakštine arba čerpių danga, su ritinine danga ir lentų paklotu
0,2
Tas pats kaip ir 2 eilutėje, su papildomu aliuminio ar kitokiu atspindinčiu paviršiumi, nukreiptu į pastogės pusę
0,3
Stogas su glaudžiai suleistų lentų ir ritininės dangos paklotu
0,3

     Pastaba. Šios vertės taikomos neapšiltintiems stogams ir pastogėms virš apšiltintos perdangos. Pastogė gali būti vėdinama, tačiau oro judėjimo greitis ne didesnis kaip 1 m/s.
     11. Plonų
sluoksnių šiluminė varža
R q imama iš 1.6 lentelės.
     1.6 lentelė
     Plonų
sluoksnių (plėvelių, kartono ir kt.)
šiluminė varža R q ,
m 2 ·K/W

Plono sluoksnio padėtis
R u , m 2 ·K/W
Glaudžiai prispaustas prie vieno iš atitvarinės konstrukcijų paviršių
0,02
Tarp atitvaros sluoksnių *
0,04

     * Šiluminė varža R q apibūdina plono sluoksnio šiluminę varžą, įskaitant šiluminę varžą, atsirandančią dėl nepakankamo šio sluoksnio sąlyčio su kitomis atitvaros dalimis.
     12. Atitvaros iš
termiškai nevienalyčių sluoksnių suminė
šiluminė varža
     Termiškai nevienalytės atitvaros suminė šiluminė varža R s , m 2 × K/W, apskaičiuojama pagal formulę:
      ;  (1.4)
čia:   R I
– didžiausioji suminės šiluminės varžos vertė, m 2 × K/W;
       R II
– mažiausioji suminės šiluminės varžos vertė, m 2 × K/W.
 
     (1.4) formulė taikytina, jeigu skaičiavimo rezultatų santykinė paklaida e , %, apskaičiuota pagal (1.5) formulę, neviršija 15%:
      .  
 (1.5)
     Jei formulės (1.5) apribojimų sąlygos netenkinamos, turi būti naudojami tikslesni šiluminės varžos nustatymo metodai, pvz., temperatūros laukų skaitmeniniai skaičiavimai arba eksperimentinis modeliavimas.
     Didžiausioji ir mažiausioji varžų vertės apskaičiuojamos suskirsčius termiškai nevienalytę atitvarą (1.1 pav.) į būdingąsias dalis ir sluoksnius. Pirmiausia atitvara dalijama į būdingąsias dalis plokštumomis, lygiagrečiomis šilumos srauto krypčiai (1.2 pav.) ir apskaičiuojama didžiausioji suminės šiluminės varžos vertė. Toliau atitvara skaidoma į būdinguosius sluoksnius plokštumomis, statmenomis šilumos srauto per atitvarą krypčiai (1.3 pav.), ir apskaičiuojama mažiausioji suminės šiluminės varžos vertė.
     Didžiausioji atitvaros suminės šiluminės varžos vertė R I , m 2 × K/W, atitinkanti vidutinę atitvaros šiluminę varžą pagal būdingąsias atitvaros dalis, apskaičiuojama pagal formulę:
      ;   (1.6)
čia:
 A – nagrinėjamos termiškai nevienalytės atitvaros skerspjūvio plotas ( 1.2 pav.), m 2 : 
     A = A a + A b +…+ A m ,
     A a = a × h, A b = b × h, A m = m × h ;
     R a , R b ,
…, R m – kiekvienos dalies šiluminė varža (1.2 pav.), m 2 × K/W:
     R a = R 1a + R 2a +…+ R na ,
     R b = R 1b + R 2b +…+ R nb ,
     R m = R 1m +R 2m +…+ R nm ,
     , , ............. .
  (1.7)

 
 
1.1 pav. Termiškai nevienalytės atitvaros pavyzdys

1.2 pav. Termiškai nevienalytės atitvaros suskirstymo į būdingąsias dalis ir sluoksnius schema skaičiuojant didžiausiąją suminę šiluminę varžą R I

1.3 pav. Termiškai nevienalytės atitvaros suskirstymo į būdingąsias dalis ir sluoksnius schema, apskaičiuojant mažiausiąją suminę šiluminę varžą R II
      Atitvaros mažiausioji suminės šiluminės varžos vertė R II , m 2 × K/W, atitinkanti būdingųjų sluoksnių vidutinių šiluminių varžų sumą, apskaičiuojama pagal formulę:
      R II = R 1 + R 2 +…+ R n
;   (1.8)
čia R 1 , R 2 ,
… R n – atskirų sluoksnių vidutinės šiluminės varžos (žr. 1.3 pav.), m 2 × K/W.
      Kiekvieno sluoksnio vidutinė šiluminė varža R 1,
R 2 ... R n
, m 2 × K/W, apskaičiuojama taip:
     ,
      ; 
 (1.9)
čia  R na , R nb ,
…, R nm – n -tojo nevienalyčio sluoksnio vienalyčių dalių ( a, b, … m ) atitinkamos šiluminės varžos, m 2 × K/W, apskaičiuojamos pagal (1. 7 ) formulę.
     13.
a titvaros šilumos perdavimo koeficientas U , W/(m 2 ·K), apskaičiuojamas:
 ;      (1.10)
čia R t
– atitvaros visuminė šiluminė varža W/(m 2 ·K).
     Apskaičiuotoji šilumos perdavimo koeficiento vertė suapvalinama vieneto šimtosios dalies tikslumu (iki dviejų skaitmenų po kablelio).
 
     14.
š ilumos perdavimo koeficiento pataisa
*U fn dėl papildomo
šilumos nutekėjimo per metalines jungtis
     Jei termoizoliacinį sluoksnį kerta metalinės jungtys, jungiančios atitvaros vidaus ir išorės sluoksnius, atitvaros šilumos perdavimo koeficientas apskaičiuojamas pagal formulę:
      ;    
(1.11)
     Pataisa *U fn , W/(m 2 ·K), apskaičiuojama:
     ;    ( 1.12)
čia:   a – struktūrinis daugiklis ( 1.7 lentelė);
       l fn – metalinės jungties šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K);
       n fn
– jungčių skaičius viename m 2 ;
       A fn
– vienos jungties skerspjūvio plotas, m 2 ;
       d fn – skaičiuojamasis jungties ilgis, prilygintas termoizoliacinio sluoksnio storiui, m.
     1.7 lentelė
     Struktūrinio daugiklio a  vertės

Jungčių vieta
a
Sienoje tarp mūro ir medienos
0
Sienoje tarp mūro ir betono
0,5
Sienoje tarp dviejų betono sluoksnių
0,6
tvirtinantys varžtai tarp stogo ritininės dangos ir metalo lakštų
0,6
tvirtinantys varžtai tarp stogo plastikinės dangos ir metalo lakštų
0,4
varžtai tarp metalinių lakštų
0,8

     15.
g rindų šilumos perdavimo koeficientas
     čia pateikiami grindų ant grunto ir rūsių atitvarų šilumos perdavimo koeficientų skaičiavimo būdai. Kitais atvejais turi būti naudojami metodai, nurodyti [2.5], arba temperatūros laukų skaitmeniniai skaičiavimo metodai.
     Grindų ant grunto šilumos perdavimo koeficientas U , W/(m 2 ·K), bendruoju atveju apskaičiuojamas pagal formulę:
;    (1.13)
čia:  U 0 – grindų ant grunto šilumos perdavimo pagrindinė dedamoji, priklausanti nuo grindų, ploto, jų formos ir grindis ribojančių sienų storio, W/(m 2 ·K);
DY – pataisa, įvertinanti pakraščių vertikaliojo ir horizontaliojo apšiltinimo įtaką. Vertė apskaičiuojama pagal (1.21) arba (1.22) formules;
     B'
– būdingasis grindų matmuo, apskaičiuojamas taip:
 ;   (1.14)
čia:  A – bendras grindų ant grunto plotas, m 2 ;
       P – grindų perimetras, m.
     Dydžių A ir P vertėms apskaičiuoti imami pastato vidaus matmenys. Jei nagrinėjama patalpa turi ir vidines sienas, perimetrui apskaičiuoti imami tik išorės sienų ilgiai.
     15.1. Grindų
ant grunto su neapšiltintais pakraščiais
šilumos perdavimo koeficientas
     Šios grindys gali būti neapšiltintos arba su vienodu ištisiniu termoizoliaciniu sluoksniu (po grindų plokšte, jos viduje arba virš jos (1.4 pav.).
1.4 pav. Grindų ant grunto schema
     Jei grindys ant grunto pakraščiuose nėra papildomai apšiltintos, tai antrasis (1.13) formulės narys lygus 0 ir formulė tampa tokia:
U = U 0 .    (1.15)
     U 0 vertė apskaičiuojama taip:
     - jei grindys neapšiltintos arba mažai apšiltintos (d t < B'), tai:
     ;  (1.16)
     - jei grindys gerai apšiltintos ( d t
* B '), tai:
     ;   (1.17)
čia:  * gr – grunto projektinis šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K), imamas iš 8 priedo;
       d t – atstojamasis grindų plokštės storis, išreikštas grunto sluoksnio storiu, m:
     ;      (1.18)
čia:  R f – grindų šiluminė varža, m 2 ·K/W;
       w – grindis ribojančios sienos storis, (1.4 pav.), m;
       l gr – grunto šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K).
     Pastaba. Galima nevertinti grindų betoninės plokštės ir grindų dangos. Išlyginamojo grunto pasluoksnio * imamas toks pats kaip ir grunto, todėl jo šiluminė varža taip pat nevertinama.
     15.2. Grindų
ant grunto su apšiltintais pakraščiais
šilumos perdavimo koeficientas
apskaičiuojamas pagal (1.13) formulę.
     Pirmiausiai pagal (1.16) arba (1.17) formules apskaičiuojama U 0 vertė. Po to apskaičiuojama R' ins :
     R' ins = R ins
– d ins / l gr ;   (1.19)
čia:  R' ins – grindų ant grunto papildomoji šiluminė varža, esant pakraščių apšiltinimui, m 2 ·K/W;
       R ins
– pakraščių termoizoliacinio sluoksnio šiluminė varža, m 2 ·K/W;
       d ins – pakraščių termoizoliacinio sluoksnio storis, m;
       l gr – grunto šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K).
     tada apskaičiuojamas atstojamasis papildomojo apšiltinančio sluoksnio storis (išreikštas grunto sluoksnio storiu), m:
     d'
= R' ins ·* gr .   (1.20)
     po to apskaičiuojama ** vertė, priklausanti nuo papildomo pakraščių termoizoliacinio sluoksnio pločio arba gylio D , apšiltinamų pakraščių šiluminės varžos bei tokio pat storio grunto sluoksnio šiluminės varžos:

kai termoizoliacinis sluoksnis įrengtas pagal pastato perimetrą horizontaliai (1.5 pav.):
     ;  (1.21)
čia:   d t – apskaičiuojamas pagal (1.18) formulę;
       d’
– apskaičiuojamas pagal (1.20) formulę.
     Formulė (1.21) taip pat taikoma, jei horizontalusis pakraščių termoizoliacinis sluoksnis įrengtas virš grindų plokštės arba išorinėje pamatų pusėje;
     b) kai termoizoliacinis sluoksnis įrengtas pagal pastato perimetrą vertikaliai pamatų vidinėje arba išorinėje pusėje (1.6 pav.):
     .  (1.22)
     Kai pamato sienos požeminės dalies šilumos laidumo koeficientas mažesnis už grunto, priimama, kad ši pamato dalis yra vertikalusis apšiltinimas (1.7 pav.) ir apskaičiuojama pagal (1.22) formulę.
     1.5 pav. Grindų ant grunto hotizontalių pakraščių apšiltinimo schema
      &nbs p;    1.6 pav. Grindų ant grunto vertikaliojo pakraščių apšiltinimo schema
      &nbs p;    1.7 pav. Grindų ant grunto vertikaliojo pakraščių apšiltinimo schema (pamatų siena vertinama kaip vertikalusis termoizoliacinis sluoksnis)
     15.3. Grindų
su natūraliai vėdinamu pogrindžiu šilumos perdavimo koeficientas
     šiuo atveju šilumos perdavimo koeficientas U , W/(m 2 ·K), apskaičiuojamas iš formulės:
     ;   (1.23)
čia:  U f
– perdangos tarp patalpos vidaus ir pogrindžio oro šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 ·K);
U gr – pogrindžio grindų (grunto) šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 ·K), apskaičiuojamas pagal (1.16) formulę;
U wv – pogrindžio sienų šilumos perdavimo koeficientas, apimantis šilumos perdavimą per antžemines pogrindžio sienas į išorę ir šio pogrindžio vėdinimo poveikį W/(m 2 ·K).
     1.8 pav. Grindų virš nešildomo natūraliai vėdinamo pogrindžio schema
     paviršių šiluminių varžų vertės imamos iš 1.1 lentelės.
 
    
U gr apskaičiuojamas pagal (1.16) formulę, kur vietoje d t įstatomas dydis d gr :
     d gr = w
+ l gr ·(R si
+ R gr + R se )
;     (1.24)
čia:  R gr
–pogrindžio gringų suminė šiluminė varža, m 2 ·K/W;
       w – pogrindžio sienos storis, m;
       l gr – grunto šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K).
     Jei vidutinis pogrindžio gylis z yra didesnis už 0,5 m, tai skaičiuojama pagal [2.5] (F.2) formulę. pogrindžio sienų šilumos perdavimo koeficientas
U wv
apskaičiuojamas:
      &nbs p;      &n bsp;           
(1.25)
čia:  h – grindų aukštis nuo grunto paviršiaus, m (1.8 pav.). Jei h yra nevienodas visu grindų perimetru, formulėje (1.25) reikia imti vidutinę h vertę;
       A v – pogrindžio vėdinimo angų plotas vienam perimetro metrui, m 2 /m;
       v – vidutinis vėjo greitis 10 m aukštyje, m/s;
       f w
– užuovėjos faktorius (žr. 1.8 lentelę);
       U w – pogrindžio sienų antžeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 ·K).
     1.8 lentelė
     Užuovėjos faktoriaus
f w vertės

Užuovėjos lygis
f w
Pastatas apsaugotas nuo vėjo (pvz., miesto viduryje)
0,02
Vidutiniškai apsaugotas (pvz., priemiesčiuose)
0,05
Neapsaugotas (pvz., atvirose vietose)
0,10

     15.4. š ildomo rūsio atitvarų
požeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas
     Rūsio visų atitvarų požeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas U , W/(m 2 ·K), apskaičiuojamas taip (1.9 pav.):
     ;   (1.26)
čia:  z – rūsio sienos požeminės dalies aukštis, m. Kai z = 0 , šilumos perdavimo koeficientas U skaičiuojamas pagal (1.15) – (1.17) formules;
       U bf
– šildomo rūsio grindų šilumos perdavimo koeficientas;
       U bw – rūsio sienų požeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas;
       A – rūsio grindų plotas, m 2 ;
       P – išorinių rūsio atitvarų perimetras, m.
      
1.9 pav. Šildomo rūsio schema
     Dydžių A ir P vertėms apskaičiuoti imami pastato vidaus matmenys. Jei nagrinėjama patalpa turi ir vidines atitvaras, perimetrui apskaičiuoti imami tik išorės atitvarų ilgiai.
     Šildomo rūsio grindų šilumos perdavimo koeficientas U bf apskaičiuojamas pagal formules:
     a) neapšiltintų arba mažai apšiltintų rūsio grindų ( d t + 0,5·z < B' ):
     ;   (1.27)
     b) gerai apšiltintų rūsio grindų ( d t + 0,5·z
* B '):
.   (1.28)
     U bf skaičiavimui reikia nustatyti d t ir B '. Tada rūsio grindų (su termoizoliaciniu sluoksniu) atstojamasis storis lygus:
     d t = w + l gr ·(R si
+ R bf + R se ) ;   (1.29)
čia:  R bf
– rūsio grindų (su termoizoliaciniu sluoksniu) suminė varža, m 2 ·K/W. Apskaičiuojant R bf , g alima nevertinti grindų betoninės plokštės ir plonos grindų dangos. Išlyginamojo grunto pasluoksnio * imamas toks pats kaip ir grunto, todėl jo šiluminė varža taip pat nevertinama.
     Šildomo rūsio sienų šilumos perdavimo koeficientas U bw apskaičiuojamas pagal formulę:
     ; 
 (1.30)
     (1.30) formulė naudojama, kai d w
* d t . Jeigu d w < d t , tada vietoje d t imama d w :
     ;   (1.31)
čia:  d w –atstojamasis rūsio požeminės dalies sienos storis, m;
       R bw
– rūsio sienos požeminės dalies suminė šiluminė varža, m 2 ·K/W.
     Tuo atveju, jei tik po dalimi pastato yra rūsys, o kitoje dalyje – grindys ant grunto, skaičiuoti galima tiktai apytiksliai, tariant, kad po visu pastatu yra rūsys, tačiau jo įgilinimas imamas lygus pusei rūsio įgilinimo.
     15.5. Nešildomo vėdinamo rūsio atitvarų
šilumos perdavimo koeficientas, kai
žinoma oro kaita rūsyje
     Žemiau pateiktos formulės naudojamos, jei nešildomi rūsiai vėdinami išorės oru. Šilumos perdavimo koeficientas apskaičiuojamas iš formulės:
     ;  (1.32)
čia:   U f – pirmo aukšto grindų perdangos šilumos perdavimo koeficientas (tarp šildomos vidaus aplinkos ir rūsio), W/(m 2 ·K), apskaičiuojamas pagal (1.1) formulę;
U w – rūsio sienų antžeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 ·K), apskaičiuojamas pagal (1.1) formulę;
     n – oro kaita, vėdinant išorės oru, kartais per valandą;
     V – rūsio tūris, m 3 ;
U bf  – rūsio grindų šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 ·K), apskaičiuojamas pagal (1.27) arba (1.28) formules;
U bw – rūsio sienų požeminės dalies šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 ·K), apskaičiuojamas pagal (1.30) formulę;
     h 
– rūsio sienų antžeminės dalies aukštis iki pirmo aukšto grindų viršaus (1.9 pav.), m;
     z  – rūsio sienų požeminės dalies aukštis nuo rūsio grindų plokštės apačios (1.9 pav.), m;
     P – pirmo aukšto grindų perimetras, m;
     A – pirmo aukšto grindų plotas, m 2 .
     Nesant duomenų apie oro kaitą rūsyje, priimama n = 0,3 karto per valandą oro kaitą.
     Vidutinė rūsio temperatūra gali būti apskaičiuojama pagal (1.34) formulę.
     15.6.
Šildomų grindų ant grunto šilumos perdavimo koeficientas
     Šilumos perdavimo koeficientas, kai grindų plokštėje yra šildymo sistema, tolygiai paskirstanti šilumą, skaičiuojamas padarius tokius pakeitimus:
     - vidaus temperatūra * i
pakeičiama vidutine šildymo elementų plokštumos temperatūra * el
;
     - skaičiuojant dydžio d t vertę, reikia vertinti tiktai sluoksnių, esančių žemiau šildymo elementų plokštumos, šilumines varžas, sienų storį bei išorės paviršiaus varžą.
     Dažniausiai šildymo elementų plokštumos temperatūra grindų plokštės viduje yra nežinoma, kadangi, reguliuojant patalpos temperatūrą, šios plokštumos temperatūra svyruoja arba periodiškai kinta per parą (naktį patalpos temperatūra sumažinama arba šildymas visiškai išjungiamas). Tuomet vidutinė grindų paviršiaus temperatūra gali būti įvertinta pagal [2.5] nurodymus, panaudojant [2.6] ir [2.7] duomenis.
     16. Langų
šilumos perdavimo koeficientas
U wd
     Lango šilumos perdavimo koeficientas apskaičiuojamas kaip atstojamasis šilumos perdavimo koeficientas per lango rėmą ir įstiklintą dalį. Įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientas priklauso nuo stiklų skaičiaus, stiklų rūšies (paprastas stiklas, su atspindinčia danga ir pan.), oro tarpų storio ir dujų rūšies stiklo paketuose.
     Langų šilumos perdavimo koeficientas U wd , W/(m 2 × K), turi būti apskaičiuotas pagal [2.8].
     Jeigu yra žinomos lango rėmo ir įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientų vertės bei lango matmenys, lango šilumos perdavimo koeficientas U wd
apskaičiuojamas, W/(m 2 × K):
     ; (1.33)
čia:   U g – įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 × K);
       U fr – rėmo šilumos perdavimo koeficientas, W/(m 2 × K);
Y g – ilginio šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas dėl įstiklinimo, tarpiklių ir rėmo šiluminės sąveikos, W/(m × K);
       A g – įstiklintos dalies plotas, m 2 ;
       A fr – lango rėmo plotas, m 2 ;
       l g – įstiklinimo perimetro ilgis, m.
     Lango plotas A wd yra rėmo ploto A fr ir įstiklinimo ploto A g suma.
     Lango įstiklintas plotas A g yra mažiausias matomasis plotas, žiūrint iš abiejų pusių.
     Lango rėmo plotas A fr yra didesnės rėmo projekcijos į plokštumą, lygiagrečią su įstiklinimo plokšte, žiūrint iš abiejų pusių, plotas.
     Įstiklinimo perimetras l g yra lango arba durų stiklo lakštų matomųjų perimetrų suma.
     Ilginio šiluminio tiltelio šilumos perdavimo koeficientas dėl įstiklinimo, tarpiklių ir rėmo šiluminės sąveikos Y g , W/(m × K) imamas iš [2.8].
     Įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientas turi būti apskaičiuotas pagal [2.8] nurodymus arba nustatytas bandymais. Įstiklintos dalies šilumos perdavimo koeficientų vertės (kur tinka) gali būti priimtos pagal [2.8].
     Langų rėmų šilumos perdavimo koeficientui apskaičiuoti gali būti naudojamos U fr vertės, apskaičiuotos skaitmeninio skaičiavimo metodais (baigtinių elementų, baigtinių skirtumų) pagal [2.9] arba nustatytos tiesioginiais matavimais pagal [2.13].
     Jeigu nėra kitokios informacijos, atitinkamų rėmų tipų vertės gali būti apskaičiuojamos naudojant [2.8] duomenis.
     17.
š ilumos perdavimas per pastato atitvarų
ilginius šiluminius tiltelius
     Pagrindinės šiluminių tiltelių buvimo vietos: pastato atitvarų sandūros, sienų kampai, sienų ir perdangų jungtys, langų ir durų apvadai, pan. [2.10].
     Apytikrės šilumos perdavimo koeficiento per ilginius šiluminius tiltelius vertės apskaičiuojamos pagal [2.11], [2.12]. Tiksliems skaičiavimams turi būti naudojami temperatūrinių laukų skaitmeniniai skaičiavimo metodai.
     Dažnai sutinkamų ilginių šiluminių tiltelių šilumos perdavimo koeficiento vertės, apskaičiuotos pagal [2.12], imant išorinius atitvarų matmenis, pateikiamos Reglamento 7 priede.
     Ilginių šiluminių tiltelių ilgiai imami pagal išorinius pastato matmenis arba atstumus tarp ašių (Reglamento 3 priedas).
     18. Nešildomos patalpos temperatūros skaičiavimas
     Nešildomos patalpos temperatūra skaičiuojama taip:
      &nbs p;    ;  (1.34)
čia:  q u – vidutinė nešildomos patalpos temperatūra šildymo laikotarpiu, o C;
       q e – vidutinė išorės oro temperatūra šildymo laikotarpiu, o C;
       q i – šildomos patalpos temperatūra šildymo laikotarpiu, o C;
       A i – atitvarų plotas, skiriantis šildomą patalpą nuo nešildomos, m 2 ;
       A e – nešildomos patalpos išorės atitvarų plotas, m 2 ;
U i – atitvarų, skiriančių šildomą patalpą nuo nešildomos, šilumos perdavimo koeficientai, W/m 2 ·K;
U e – atitvarų, skiriančių nešildomą patalpą nuo išorės, šilumos perdavimo koeficientai, W/m 2 ·K;
       V – nešildomos patalpos tūris, m 3 ;
       c – savitoji oro šiluminė talpa, c = 0,279 Wh/(kg K);
       r – oro tankis (apytiksliai r = 1,2 kg/m 3 );
       n – vidutinė oro apykaita nešildomojoje patalpoje šildymo laikotarpio metu, kartais/h;
       F hg – vidutiniai šilumos pritekėjimai (vidiniai + išoriniai) į nešildomą patalpą šildymo
       laikotarpiu, W. Nustatoma pagal [2.2].
     Skaičiavimo lygtis išvesta iš lygybės:
     . (1.35)
     Tai šilumos kiekių balanso lygtis, išreikšta šilumos srautais. Šilumos srautas, perduodamas iš šildomos patalpos į nešildomą, yra lygus šilumos srautui iš nešildomos patalpos į išorę, įvertinant pašildymą infiltruojamo išorės oro į nešildomą patalpą bei šilumos pritekėjimus į ją.
     1.10 pav. Pastato su nešildoma patalpa schema
     19. Grindų
paviršiaus šilumos imlumo skaičiavimas
     šiame skyriuje pateikta skaičiavimo tvarka, kuri bendruoju atveju gali būti taikoma apskaičiuoti bet kurios atitvaros vidaus paviršiaus šilumos imlumą.
     19.1. Projektinis atitvaros sluoksnio
šilumos imlumo koeficientas esant 24 h periodui, W/(m 2 ·K), apskaičiuojamas pagal formulę:
;   (1.36)
čia:  * ds
– projektinis atitvaros sluoksnio šilumos laidumo koeficientas, W/(m·K);
       c – atitvaros sluoksnio savitoji šilumos talpa, J/(kg·K), nustatoma taip:
;    (1.37)
čia:   c o
– sausos medžiagos savitoji šiluminė talpa, J/(kg·K);
       u – masinis medžiagos drėgnis eksploatavimo sąlygomis, %;
       * – atitvaros sluoksnio tankis eksploatavimo sąlygomis, kg/m 3 .
     Pagrindinių statybinių medžiagų, naudojamų grindims įrengti, c 0 ir * vertės pateiktos [2.1] ir 8 priede.
     19.2. Atitvaros
šiluminė inercija D apskaičiuojama pagal formulę:
      &nbs p; D=R 1 ·S 1 +R 2 ·S 2 +...+R n ·S n   
  (1.38)
čia:  R 1 , R 2 , ..., R n – atskirų atitvaros sluoksnių šiluminės varžos, m 2 ·K/W, nustatomos pagal šio priedo 3 p.;
S 1 , S 2 , ..., S n – atskirų atitvaros sluoksnių projektiniai šilumos imlumo koeficientai (esant 24h periodui), W/(m 2 ·K).
     19.3. Grindų
paviršiaus šilumos imlumas Y si
     Jei grindų pirmojo sluoksnio šiluminė inercija D = R 1
· S 1 * 0,5, tai grindų paviršiaus šilumos imlumas apskaičiuojamas pagal formulę:
     Y si = 2
· S 1 .      (1.39)
     Pirmuoju sluoksniu imama grindų danga (t. y. pirmasis atitvaros sluoksnis iš vidaus į išorę).
     Jei pirmųjų grindų n sluoksnių ( n * 1) suminė šiluminė inercija D 1 + D 2 + ... + D n < 0,5, tačiau ( n +1) sluoksnių šiluminė inercija D 1 + D 2 + ... + D n+1 * 0,5, tai vidinio grindų paviršiaus šilumos imlumas Y si nustatomas nuosekliai skaičiuojant atskirų konstrukcijos sluoksnių paviršių šilumos imlumą, pradedant n -tuoju ir baigiant pirmuoju sluoksniu:
     n -tajam sluoksniui Y n apskaičiuojamas pagal šią formulę:
     ;   (1.40)
     i -tajam sluoksniui ( i
= n -1, n -2, ..., 1) – pagal formulę:
     .    (1.41)
     Grindų paviršiaus šilumos imlumas Y si prilyginamas apskaičiuotam pirmojo sluoksnio šilumos imlumui.
     _________________
STR 2.05.01:2005
2 priedas
IŠORINIŲ
ATITVARŲ DRĖGMINĖS BŪKLĖS
SKAIČIAVIMO METODAI
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
     1. Šiame Reglamento priede pateikiami supaprastinti skaičiavimo metodai, kaip įvertinti atitvarų paviršių ir jų sluoksnių įdrėkimą.
     1.2. Galima naudotis ir kitais, tikslesniais skaičiavimo metodais. Pirmenybė teikiama sprendimui, kurio dėka gaunamas rezultatas su mažiausia rizika.
     1.3. Šiame priede pateiktais metodais nustatoma, kokia turi būti atitvaros vidaus paviršiaus temperatūra, kad būtų išvengta pavojingo paviršiaus įdrėkimo, įskaitant pelėsių susidarymo galimybę. Šiais skaičiavimo metodais taip pat įvertinamas metų eigoje atitvarų viduje susikaupiantis ir išgaruojantis drėgmės kiekis. 
     II . NUORODOS
     2. Šiame Reglamento priede pateiktos nuorodos į dokumentus:
     2.1. STR 2.01.03:2003 „Statybinių medžiagų ir gaminių šiluminių techninių dydžių deklaruojamosios ir projektinės vertės“ (Žin., 2003, Nr. 80-3670 );
     2.2. HN 42-2004 „Gyvenamųjų ir viešojo naudojimo pastatų mikroklimatas“ (Žin., 2004, Nr. 105-3911 );
     2.3. RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (Žin., 1994, Nr. 24-394 ; 2002, Nr. 96-4230 );
     2.4.
LST EN ISO 13788:2002 „Higroterminės statybinių komponentų ir dalių charakteristikos. Vidinio paviršiaus temperatūra siekiant išvengti pavojingo paviršiaus drėgnio ir kondensacijos plyšiuose. Apskaičiavimo metodai  
(ISO 13788:2001)“;
     2.5.
LST EN ISO 10211-1:2000 „Statybinių konstrukcijų šilumos tilteliai. Šilumos srautų ir paviršiaus temperatūrų apskaičiavimas. 1 dalis. Bendrieji apskaičiavimo metodai (ISO 10211-1:1995)“;
     2.6.
LST EN ISO 9346:1999 „Termoizoliacija. Masės pernaša. Fizikiniai dydžiai ir apibrėžimai (ISO 9346:1987“;
     2.7.
LST EN 12524:2000 „Statybinės medžiagos ir gaminiai. Higroterminės savybės. Projektinių verčių lentelės“;
     2.8.
LST EN ISO 10456:2000 „Statybinės medžiagos ir gaminiai. Šiluminių dydžių deklaruojamųjų ir projektinių verčių nustatymas (ISO 10456:1999)“;
     2.9.
LST EN ISO 12572:2002 „Higroterminės statybinių medžiagų ir gaminių charakteristikos. Pralaidumo vandens garams savybių nustatymas (ISO 12572:2001)“;
     2.10.
LST EN ISO 6946:2000 „Statybiniai komponentai ir elementai. Šiluminė varža ir šilumos perdavimas. Apskaičiavimo metodas (ISO 6946:1996)“.
     III.
ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI
     3. Šiame Reglamento priede vartojami dydžiai, jų simboliai ir vienetai:
     3.1. Atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinis faktorius
( ¦ Rsi )
– atitvaros vidaus paviršiaus ir išorės temperatūrų skirtumas, padalytas iš vidaus ir išorės oro temperatūrų skirtumo, apskaičiuotas įvertinant vidaus paviršiaus šiluminės varžos vertę R si [2.4]:

 ;
(2.1)

čia:  q si – apskaičiuojama iš formulės .
     Atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinio faktoriaus apskaičiavimo metodas sudėtingoms konstrukcijoms pateiktas [2.5];
     3.2. Projektinis atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinis faktorius
( ¦ Rsi.min )
– minimali priimtina atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinio faktoriaus vertė [2.4]:

 ;
(2.2)

     3.3. Minimali priimtina atitvaros vidaus paviršiaus temperatūra
– mažiausia atitvaros vidinio paviršiaus temperatūra, kuriai esant pradeda augti pelėsiai [2.4];
     3.4. Vidinis drėgmės prieaugis Dn – į patalpą patenkantis drėgmės srautas, padalytas iš oro pasikeitimo dažnio patalpoje ir patalpos tūrio [2.4]:

 , kg/m 3 ;
(2.3)

čia:  G – į patalpą patenkantis drėgmės srautas, kg/h;
       n – oro pasikeitimo dažnis patalpoje, h -1 ;
       V – patalpos tūris, m 3 ;
       3.5. Vidaus oro dalinio vandens garų
slėgio prieaugis ( D p ) – į patalpą patenkantis drėgmės srautas, padaugintas iš dujų konstantos vandens garams ir temperatūros vidurkio tarp vidaus ir išorės oro, padalytas iš oro pasikeitimo dažnio patalpoje ir patalpos tūrio [2.4]:

 , Pa ;
(2.4)

čia:  R v – dujų konstanta vandens garams, R v = 462 Pa × m 3 /(K × kg);
       T i ir T e – vidaus ir išorės oro temperatūra, K.
     Pagal vidaus oro dalinį vandens garų slėgio prieaugį patalpos gali būti klasifikuojamos į penkias drėgnumo klases (žr. Reglamento 4 priedą);
    
     3.6. Medžiagos sluoksnio garinei varžai lygiavertis oro sluoksnio storis
s d
(sutrumpintai – lygiavertis oro sluoksnio storis s d ) – atitinkamo storio nejudančio oro sluoksnis, turintis tokią pačią garinę varžą kaip ir medžiagos sluoksnis [2.4]:

 , m ;
(2.5)

     3.7. Santykinis oro drėgnis
( j ) – dalinio vandens garų slėgio santykis su vandens garų soties slėgiu esant tam tikrai temperatūrai [2.4]:

,  % ;
(2.6)

     3.8. Vandens garų
soties slėgis ( p sat ) – maksimalus vandens garų slėgis esant normaliam barometriniam slėgiui ir tam tikrai
temperatūrai [2.4]:

, kai temperatūra q ³ 0 ° C;
(2.7)


, kai temperatūra q < 0 ° C;
(2.8)

     3.9. Sočiųjų
vandens garų temperatūra – sočiųjų vandens garų temperatūra esant normaliam barometriniam slėgiui [2.4]:

 , kai p sat ³ 610,5 Pa ;
(2.9)


 , kai p sat < 610,5 Pa ;
(2.10)

     3.10. Kritinis paviršiaus drėgnis – oro santykinis drėgnis prie paviršiaus, kuris skatina paviršiaus gadinimą, ypač pelėsių augimą [2.4].
     4.
Kiti simboliai, dydžiai ir vienetai
[2.6]:

Simbolis
Dydis
Vienetai
G
į patalpą patenkantis drėgmės srautas
kg/h
M a
plokštumoje ploto vienete susikaupęs drėgmės kiekis
kg/m 2
R
šiluminė varža
m 2 × K/W
R v
dujų konstanta vandens garams = 462
Pa × m 3 /(K × kg)
T
temperatūra
K
U
šilumos perdavimo koeficientas
W/(m 2 × K)
V
pastato vidaus tūris
m 3
d
medžiagos sluoksnio storis
m
¦ Rsi
atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinis faktorius
-
¦ Rsi.min
projektinis atitvaros vidaus paviršiaus temperatūrinis faktorius
-
g
vandens garų srauto tankis
kg/(m 2 × s)
n
oro pasikeitimo dažnis
h -1
p
dalinis vandens garų slėgis
Pa
p i
vidaus oro dalinis vandens garų slėgis
Pa
p e
išorės oro dalinis vandens garų slėgis
Pa
p sat
vandens garų soties slėgis
Pa
D p
vidaus oro dalinio vandens garų slėgio prieaugis
Pa
q
šilumos srauto tankis
W/m 2
s d
medžiagos sluoksnio garinei varžai lygiavertis oro sluoksnio storis (sutrumpintai – lygiavertis oro sluoksnio storis)
m
t
laikas
s
u
masinis medžiagos drėgnis
kg/kg
d p air
oro vandens garų laidumas dalinio garų slėgio atžvilgiu
kg/(m × s × Pa)
v
tūrinis oro drėgnis
kg/m 3
D v
vidinis drėgmės prieaugis
kg/m 3
j
santykinis oro drėgnis
%
l ds
medžiagos projektinis šilumos laidumo koeficientas
W/(m × K)
m
vandens garų varžos faktorius
-
q
temperatūra
° C
q si.min
minimali priimtina paviršiaus temperatūra
° C

     5. Reglamento priede vartojami poraidžiai:

c

kondensacija;
 
n

skaičius (kiekis);
cr

kritinė vertė;
 
s

paviršius;
e

išorė;
 
sat

vertė prisotintoje būsenoje;
ev

garavimas;
 
se

išorinis paviršius;
i

vidus;
 
si

vidinis paviršius;
min

minimali vertė;
 
t

suminis viso komponento ar elemento.
j –
numeris;
 
 
 

IV. PRADINIAI SKAIČIAVIMO DUOMENYS
     6. Medžiagų
ir gaminių savybės
     Skaičiavimams turi būti naudojamos projektinės fizikinių dydžių vertės. Gali būti naudojamos medžiagos ar gaminio specifikacijoje nurodytos projektinės fizikinių dydžių vertės arba projektinės vertės, nustatytos pagal 2.1 lentelėje minimus standartus:
       2.1 lentelė
Medžiagų
ir gaminių savybės

Fizikinis dydis
Simbolis
Projektinės vertės
Šilumos laidumo koeficientas
Šiluminė varža
l ds
R
Paimtos iš [2.7] arba nustatytos pagal [2.1] ar [2.8]
Vandens garų varžos faktorius
Medžiagos sluoksnio garinei varžai lygiavertis oro sluoksnio storis
m
s d
Paimtos iš [2.7] arba nustatytos pagal [2.1] ar [2.9]

     Šilumos laidumo koeficientas l ds
ir vandens garų varžos faktorius m taikytini vienalytėms medžiagoms, o šiluminė varža R ir lygiavertis oro sluoksnio storis s d taikytini sudėtiniams gaminiams arba gaminiams be aiškiai apibrėžto storio.
     Oro sluoksnių šiluminė varža imama iš Reglamento 1 priedo. Bet kokio oro tarpo garinei varžai lygiavertis oro sluoksnio storis s d yra prilyginamas 0,01m, neatsižvelgiant į sluoksnio storį ir jo padėtį.
     7. Klimato sąlygos
     7.1. Statinio vieta
     Išorės oro parametrai turi atitikti statinio vietovės klimato duomenis.
     7.2. Laiko periodas
     Skaičiavimais vertinant pelėsių augimo ant atitvaros paviršiaus riziką arba vertinant kondensacijos pavojų atitvaros viduje turi būti naudojami vidutiniai mėnesiniai klimato duomenys, pateikti 2.2 lentelėje [2.3].
     Skaičiavimais vertinant kondensacijos riziką ant mažos šiluminės inercijos elementų paviršių, pvz., langų ir jų rėmų, turi būti naudojama lentelėje 2.3 nurodyta minimali metinė paros temperatūra (Pastaba. Skaičiavimuose numatyta, kad vieną dieną per pusę metų tam tikra kondensacija galima).
 
     2.2 lentelė
     Vidutinės mėnesinės išorės oro temperatūros ( ° C) ir vidutiniai mėnesiniai išorės oro santykiniai drėgniai ( % )
įvairiuose Lietuvos miestuose


Metų mėnuo
Miestas
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
Biržai
-5,7
-5,2
-1,2
5,5
12,1
15,7
16,7
15,9
11,4
6,7
1,5
-3,2
84
82
79
74
69
72
77
79
83
85
88
87
Dūkštas
-6,8
-5,9
-1,9
5,2
12,1
15,5
16,8
15,9
11,2
6,2
0,9
-3,8
87
85
81
74
70
72
76
79
84
86
89
89
Dotnuva
-5,4
-4,7
-0,8
5,6
12,3
15,8
17
16,4
11,8
6,9
1,7
-2,5
87
85
82
75
70
74
76
77
82
85
89
89
Kaunas
-5,2
-4,3
-0,4
5,8
12,4
15,8
16,9
16,4
11,9
7,1
1,8
-2,3
86
83
81
75
72
74
77
78
82
86
89
89
Kybartai
-4,4
-3,7
0,2
6,2
12,4
15,4
16,9
16,5
12,4
7,8
2,5
-1,9
86
85
81
75
72
75
78
79
82
85
88
89
Klaipėda
-2,8
-2,6
0,3
5
10,6
14,3
16,6
16,8
13,3
9
3,9
-0,1
84
82
80
78
75
79
79
79
80
82
85
85
Laukuva
-5,3
-4,7
-1,2
4,8
11,3
14,9
16,1
15,5
11,2
6,7
1,4
-2,8
88
86
82
76
72
74
79
80
85
88
91
91
Lazdijai
-5,5
-4,7
-0,5
6,1
12,4
15,6
16,6
16,2
12
7,4
1,9
-2,7
87
85
81
73
69
72
75
76
80
84
88
89
Nida
-3,2
-2,9
-0,1
4,9
11
15,3
17,2
17,3
13,7
9,2
3,9
-0,1
86
85
84
81
78
77
78
78
80
83
86
86
Panevėžys
-5,3
-4,7
-0,6
5,6
12,3
15,7
17,1
16,2
11,7
6,9
1,9
-2,9
85
83
80
74
70
73
77
78
82
85
88
88
Raseiniai
-5,4
-4,7
-1
5,3
11,7
15,2
16,4
15,8
11,5
6,8
1,6
-2,8
88
86
83
77
72
74
78
80
84
88
91
90
Šiauliai
-5,1
-4,7
-1
5,2
11,8
15,5
16,7
16,1
11,7
7
1,8
-2,6
87
84
81
74
69
71
75
78
82
85
88
89
Šilutė
-3,8
-3,3
0,3
5,7
11,7
15,3
16,7
16,3
12,4
8
2,9
-1,1
87
85
81
76
72
74
78
80
83
85
88
89
Telšiai
-4,7
-4,4
-0,9
4,8
11,2
14,9
16,4
15,7
11,5
7
1,7
-2,3
87
85
81
75
70
73
77
79
83
86
89
89
Ukmergė
-5,7
-4,8
-0,8
5,9
12,5
15,7
16,8
16,2
11,8
7
1,8
-2,8
85
83
80
75
71
74
77
78
82
84
88
88
Utena
-6
-5,2
-1,2
5,5
12,2
15,6
16,8
15,9
11,4
6,6
1,4
-3,2
85
83
79
74
70
72
75
78
82
84
87
88
Varėna
-5,8
-4,6
-0,7
6
12,3
15,7
16,9
16,2
11,7
6,8
1,9
-2,8
84
82
77
72
69
71
74
76
80
84
87
88
Vėžaičiai
-4
-3,7
-0,4
5,1
11,3
14,9
16,3
15,9
11,9
7,6
2,5
-1,5
88
85
81
77
71
74
78
80
83
85
88
90
Vilnius
-6,4
-5,2
-0,9
5,5
12,3
15,6
16,7
16
11,3
6,3
0,9
-3,2
87
84
80
73
68
72
75
77
82
86
89
90

 
     2.3 lentelė
Minimali metinė
išorės oro paros temperatūra 
įvairiuose Lietuvos miestuose [2.3]

Miestas
Minimali metinė išorės oro paros temperatūra, ° C
Kaunas
-27
Klaipėda
-24
Šiauliai
-27
Telšiai
-26
Vilnius
-27

     7.3. Temperatūros
     Skaičiavimams turi būti naudojamos šios temperatūros [2.4]:
     - išorės oro temperatūra, kaip nurodyta 7.2 punkte;
     - greta statinio elemento esančio grunto temperatūra. Turi būti naudojamos vidutinės metinės išorės oro temperatūrų vertės.
     - vidaus oro temperatūra. Nustatoma pagal pastato ar jo patalpų paskirtį.
     7.4. Drėgminės sąlygos
     Drėgminės sąlygos įvertinamos taip [2.4]:
     - išorės oro drėgminėms sąlygoms apibūdinti naudojamas vandens garų dalinis slėgis p e .
     Vidutinis mėnesinis dalinis vandens garų slėgis p e apskaičiuojamas pagal vidutinę mėnesinę temperatūrą q e ir vidutinį mėnesinį santykinį oro drėgnį j e :

 , Pa;
(2.11)

čia  p sat.e  
– išorės oro vandens garų soties slėgis, Pa, esant vidutinei mėnesinei išorės oro temperatūrai q e .
     Atliekant mažos šiluminės inercijos elementų kondensacijos rizikos skaičiavimus, pvz., langų ir jų rėmų, išorės oro santykinis drėgnis priimamas 95 % ;
     - grunto drėgminės sąlygos.
     Grunto drėgnis prilyginamas santykiniam oro drėgniui 100 % ;
     - vidaus (patalpų) oro drėgnis.
     Kai patalpose palaikomas pastovus santykinis oro drėgnis j i.const (pvz., yra oro kondicionavimo sistema), vidaus oro dalinis vandens garų slėgis apskaičiuojamas [2.4]: 

 , Pa;
(2.12)

čia  p sat.i  
– vidaus oro vandens garų soties slėgis, Pa, esant vidaus oro temperatūrai q i .
     Kitais atvejais vidaus oro dalinis vandens garų slėgis apskaičiuojamas [2.4]:

 , Pa .
(2.13)

     Formulėse (2.12) ir (2.13) neįvertinta, kad išorės temperatūrų pokyčiai, kintanti saulės spinduliuotė, medžiagų higroskopinė inercija, nepastovus patalpų šildymas gali turėti įtakos išorinėms drėgminėms sąlygoms. Ypač ši įtaka gali pasireikšti šiluminių intarpų zonose iš didelės šiluminės inercijos statybinių medžiagų. Minėtose formulėse taip pat neįvertinta, kad gyventojų elgsena gali daryti įtaką patalpų ventiliacijai.
     8. Paviršių
varžos
     8.1. Šilumos perdavimas
     Įvertinant pelėsių augimą atitvaros paviršiuje ir vykdant drėgmės kondensavimosi atitvaros viduje skaičiavimus, imamos 2.4 lentelėje nurodytos paviršių šiluminių varžų R se ir R si vertės [2.4]:
       2.4 lentelė
Paviršių
šiluminės varžos

Pavadinimas
Šiluminė varža
m 2 × K/W
Išorės paviršiaus šiluminė varža R se
0,04
Vidaus paviršiaus šiluminė varža R si :
 
 įstiklintų paviršių ir rėmų
0,13
 visų kitų paviršių
0,25

     8.2. Vandens garų
pernešimas
     Paviršių garinės varžos daro nežymią įtaką Reglamente pateiktų skaičiavimo metodų tikslumui, todėl jos nevertinamos.
       V. PAVIRŠIAUS TEMPERATŪROS SKAIČIAVIMAS NORINT
       IŠVENGTI KRITINIO PAVIRŠIAUS DRĖGNUMO
     9. Įvadas
     Čia pateikiami metodai pastato elementų projektavimui, neleidžiantys susidaryti nepalankiems poveikiams dėl kritinio paviršių drėgnio, pvz., pelėsių augimui.
     Kondensacija paviršiuose gali suardyti neapsaugotas ir jautrias drėgmei statybines medžiagas. Trumpalaikė ir nedidelė kondensacija gali būti priimtina, pvz., ant langų ir vonios plytelių paviršių, jei paviršiai neabsorbuoja drėgmės ir naudojamos pakankamos priemonės drėgmės kontaktui užkirsti su gretimomis jautriomis drėgmei medžiagomis.
     Jei keletą dienų santykinis oro drėgnis atitvaros paviršiuje viršija 80 % , atsiranda pelėsių augimo rizika.
     10. Nustatomi parametrai
     Be išorės klimato (oro temperatūros ir drėgnio), trys parametrai lemia kondensaciją paviršiuose ir pelėsių augimą:
     - kiekvieno pastato elemento „šiluminė kokybė“, įvertinanti šiluminę varžą, šiluminius tiltelius, geometriją, vidinių paviršių varžas. Šiluminė kokybė gali būti išreikšta vidaus paviršiaus temperatūriniu faktoriumi f Rsi .
     - drėgmės kiekis viduje, žr. 7.4 punktą;
     - vidaus oro temperatūra ir šildymo sistema.
     Žemesnė patalpų temperatūra dažniausiai pavojingesnė. Ypač kambariams, kurie mažai šildomi, periodiškai šildomi arba nešildomi ir vandens garai į juos gali patekti iš gretutinių šiltesnių patalpų. Šildymo sistema lemia oro judėjimą ir temperatūros pasiskirstymą patalpose ir todėl atskiri šaltesni atitvarų paviršių plotai gali tapti kritiškesni.
     11. Skaičiavimo būdas tikslu išvengti pelėsių
augimo atitvarų paviršiuje
     Norint išvengti pelėsių augimo, santykinis oro drėgnis atitvaros paviršiuje neturi viršyti 80 % .
     Kiekvienam metų mėnesiui turi būti atlikti šie skaičiavimai [2.4]:
     - pagal 7.3 punktą nustatyta išorės oro temperatūra;
     - pagal 7.4 punktą ir (2.11) formulę nustatytas išorė oro vidutinis mėnesinis vandens garų dalinis slėgis p e ;
     - nustatyta projektinė vidaus oro temperatūra q i . Įvairios paskirties visuomeninėms ir gyvenamoms patalpoms ši temperatūra gali būti nustatyta iš [2.2], o pramonės ir žemės ūkio pastatų patalpų temperatūros imamos pagal nustatytus technologinius reikalavimus;
     - pagal 7.4 punktą ir (2.12) arba (2.13) formules apskaičiuotas patalpų oro dalinis vandens garų slėgis p i ;
     - apskaičiuotas minimalus priimtinas vandens garų soties slėgis p sat ( q si ), esant atitvaros paviršiaus temperatūrai q si  ir maksimaliam priimtinam santykiniam oro drėgniui atitvaros paviršiuje 80 % :

 , Pa ;
(2.14)

     Pastaba. Vietoje santykinio oro drėgnio atitvaros paviršiuje 80 % , kuris įvertina pelėsių augimo sąlygas, (2.14) formulėje gali būti panaudotas santykinis oro drėgnis 60 % , kuris apibūdina plieno korozijos pradžią.
     - pagal (2.9) arba (2.10) formules apskaičiuota minimali priimtina paviršiaus temperatūra q si.min esant pagal (2.14) formulę nustatytam minimaliam priimtinam vandens garų soties slėgiui p sat ( q si ) ;
     - turint nustatytas temperatūrų q si.min , q i
ir q e , vertes, pagal (2.2) formulę apskaičiuotas projektinis atitvaros temperatūrinis faktorius ¦ Rsi.min .
     Mėnuo, kurio temperatūrinis faktorius ¦ Rsi.min
didžiausias, yra nepalankiausias. Šis didžiausias temperatūrinis faktorius žymimas simboliu ¦ Rsi.max . Atitvara turi būti suprojektuota taip, kad bet kurį metų mėnesį ¦ Rsi. , apskaičiuotas pagal (2.1) formulę, būtų didesnis už ¦ Rsi.max
, t. y. ¦ Rsi > ¦ Rsi.max .
     Reglamento 9 priede pateikti skaičiavimų pavyzdžiai.
     Pastaba. Pastato plokštiems elementams projektinis vidaus paviršiaus temperatūrinis faktorius gali būti nustatytas pagal formul ę [2.4].
     12. Skaičiavimo būdas norint išvengti kondensacijos lengvų
atitvarų paviršiuje
     Lengvoms konstrukcijoms, kurių vidinio paviršiaus temperatūra, keičiantis išorės oro temperatūrai, pakinta greičiau negu per parą, pvz., langų rėmai, turi būti atlikti šie skaičiavimai [2.4]:
     - nustatyta išorės oro minimali metinė dienos temperatūra;

pagal (2.11) formulę apskaičiuotas išorės oro dalinis vandens garų slėgis p e , esant 95 % santykiniam išorės oro drėgniui;
nustatyta projektinė vidaus oro temperatūra q I . Ši temperatūra gali būti nustatyta pagal higienos normas (pvz., [2.10]) arba pagal kitus reikalavimus pastatų mikroklimatui;
pagal 7.4 punktą ir (2.12) arba (2.13) formules apskaičiuotas patalpų oro dalinis vandens garų slėgis p i ;

     - apskaičiuotas minimalus priimtinas vandens garų soties slėgis p sat ( q si ) , esant atitvaros paviršiaus temperatūrai q si  ir maksimaliam priimtinam santykiniam oro drėgniui atitvaros paviršiuje 100 % :

 , Pa ;
(2.15)

     - pagal (2.9) arba (2.10) formules apskaičiuota minimali priimtina paviršiaus temperatūra q si.min esant pagal (2.15) formulę nustatytam minimaliam priimtinam vandens garų soties slėgiui p sat ( q si ) ;
     - turint nustatytas temperatūrų q si.min , q i
ir q e , vertes, pagal (2.2) formulę apskaičiuotas projektinis atitvaros temperatūrinis faktorius ¦ Rsi.min .
     Atitvara turi būti suprojektuota taip, kad ¦ Rsi. , apskaičiuotas pagal (2.1) formulę, būtų didesnis už ¦ Rsi.min
, t. y. ¦ Rsi > ¦ Rsi.min .
     Reglamento 9 priede pateiktas skaičiavimo pavyzdys.
       VI. DRĖGMĖS KONDENSAVIMOSI ATITVAROS VIDUJE SKAIČIAVIMAS
     13. Įvadas
     Čia pateiktas metinio drėgmės balanso skaičiavimo ir maksimalaus atitvaros viduje susikaupusio drėgmės kiekio skaičiavimo metodas, kai drėgmė kondensuojasi atitvaros viduje. Metode priimta, kad statybos metu į atitvaros vidų patekusi drėgmė yra išdžiūvusi.
     Taikant šį metodą, galima palyginti skirtingas atitvarų konstrukcijas ir nustatyti konstrukcinių pakeitimų poveikį jų įdrėkimui. Šio metodo negalima taikyti, kai norime nustatyti tikslų eksploatuojamo pastato atitvarų drėgnumą arba apskaičiuoti, kaip džiūsta statybos metu į atitvaros vidų patekusi drėgmė.
     14. Principai
     Pradedant nuo mėnesio, kada pradeda vykti kondensacija atitvaros viduje, apskaičiuojamas atitvaroje susikaupiantis arba iš jos išgaruojantis drėgmės kiekis kiekvieno iš dvylikos mėnesių laikotarpiu. Drėgmės kondensavimosi atitvaros viduje laikotarpiu susikondensavusios drėgmės kiekis kiekvieno mėnesio gale palyginamas su suminiu išgaravusios drėgmės kiekiu likusiu metų laikotarpiu. Priimama, kad sąlygos vienmatės ir nuostoviosios būsenos. Oro judėjimas per atitvarą ar jos viduje nevertinamas.
     Priimama, kad drėgmės pernešimas vyksta tik vandens garų difuzijos būdu ir jis aprašomas šia lygtimi [2.4]:

 , kg/(m 2 × s);
(2.16)

čia: d p air = 2 × 10 -10 kg/(m × s × Pa). d p air vertė priklauso nuo temperatūros ir barometrinio slėgio, tačiau jų įtaka šiame metode nevertinama.
      Šilumos srauto tankis aprašomas šia lygtimi [2.4]:

 , W/m 2 ;
(2.17)

čia: l ds – medžiagos šilumos laidumo koeficiento projektinė vertė. Priimta, kad šilumos laidumo koeficiento l ds vertė ir šiluminės varžos vertė R yra nekintantys, medžiagos šiluminė talpa nesvarbi ir todėl nevertinama. Šilumos išsiskyrimas ar sugėrimas dėl drėgmės fazinių pokyčių nepaisomas.
     15. Apribojimai ir paklaidų
šaltiniai
     Dėl 14 punkte aprašytų supaprastinimų susidaro šie paklaidų šaltiniai [2.4]:

medžiagos šilumos laidumas priklauso nuo jos drėgnio; taip pat drėgmei kondensuojantis/išgaruojant, išsiskiria/sugeriama šiluma. Todėl pasikeičia temperatūrų bei soties slėgių pasiskirstymas per atitvaros skerspjūvį bei pakinta susikondensavusios bei išgaravusios drėgmės kiekiai;
medžiagų nekintančių parametrų naudojimas duoda apytikslius duomenis;
daugelyje medžiagų vyksta kapiliarinis pasiurbimas ir skystos drėgmės pernešimas, todėl gali pasikeisti drėgmės pasiskirstymas atitvaros skerspjūvyje;
oro judėjimas nesandarumuose arba oro tarpuose gali pakeisti drėgmės pasiskirstymą dėl drėgmės pernešimo konvekcijos būdu. Drėgmines sąlygas taip pat gali pakeisti lietus ar tirpstantis sniegas;
tikrosios aplinkų sąlygos mėnesio eigoje kinta;
daugelis medžiagų yra daugiau ar mažiau higroskopiškos ir gali absorbuoti vandens garus;
priimtas vienmatis drėgmės pernešimas;
neįvertintas saulės bei ilgabangių šiluminių spindulių poveikis.

     Nevertinant skystos drėgmės pernešimo, dažniausiai pasiekiami saugesni skaičiavimo rezultatai.
     Skaičiuojant atitvaras, kuriose yra oro srautų judėjimas per jas arba atitvarų viduje, skaičiavimo rezultatai gali būti labai nepatikimi, todėl jie turėtų būti vertinami labai atsargiai.
     16. Skaičiavimas
     16.1. Medžiagų
savybės
     Atitvara sudalijama į lygiagrečius homogeniškus sluoksnius ir nustatomos kiekvieno sluoksnio medžiagos savybės bei atitvaros paviršių koeficientai pagal šio priedo 6 ir 8 punktų reikalavimais. Kiekvienas daugiasluoksnės medžiagos sluoksnis ar komponentas, įskaitant bet kurį gaminį su danga arba apdaila, turi būti traktuojamas kaip individualus sluoksnis, turintis atitinkamus parametrus, pilnai įvertinančius jo šilumos ir drėgmės pernešimo savybes. 
     Apskaičiuojama kiekvieno atitvaros sluoksnio šiluminė varža R ir medžiagos sluoksnio garinei varžai lygiavertis oro sluoksnio storis s d . Didelę šiluminę varžą turintis sluoksnis, pvz., termoizoliacinis sluoksnis, turi būti padalijamas į reikiamą kiekį sluoksnelių, kurių kiekvieno šiluminė varža neviršija 0,25 m 2 × K/W; šie sluoksneliai visuose skaičiavimuose traktuojami kaip atskiri medžiagų sluoksniai [2.4].
     Kai kurios medžiagos, pvz., plieno lakštai, sudaro efektyvų barjerą vandens garams ir todėl jų m vertė yra be galo didelė. Skaičiavimuose tokių medžiagų m vertė apribojama ir priimama m = 100 000. Tai gali privesti prie nežymaus kondensato kiekio prognozės, kuri galėtų būti ignoruojama kaip atitinkama skaičiavimo metodo paklaida [2.4].
     Apskaičiuojami suminė šiluminė varža ir lygiavertis oro sluoksnio storis nuo atitvaros išorinio paviršiaus iki kiekvienos sluoksnių sandūros n [2.4]:

 , m 2 × K/W;
(2.18)


 , m;
(2.19)

čia:  j – atitvaros sluoksnio numeris;
      &nbs p;    n – atitvaros sluoksnių skaičius.
     Apskaičiuojami atitvaros visuminė šiluminė varža [2.10] ir visuminis lygiavertis oro sluoksnio storis [2.4]:

 , m 2 × K/W;
(2.20)


 , m;
(2.21)

čia  n – bendras atitvaros sluoksnių skaičius.
     16.2. Ribinės sąlygos
     Vidaus ir išorės temperatūros bei santykinės oro drėgmės nustatomos pagal šio priedo 7 punktą.
     16.3. Startinis mėnuo
     Skaičiavimai pradedami nuo bet kurio metų mėnesio. Pagal šio priedo 16.4 ir 16.5 punktų reikalavimus apskaičiuojamos temperatūros, vandens garų soties slėgiai, daliniai vandens garų slėgiai ir nustatomas jų pasiskirstymas atitvaroje. Nustatoma ar atitvaroje vyksta kondensacija.
     Jei bandomojo mėnesio metu kondensacija atitvaroje nenustatyta, skaičiavimai atliekami kiekvienam ateinančiam mėnesiui, kol:

kondensacija atitvaroje nebus nustatyta nei vieno iš dvylikos mėnesių metu, ir tada skaičiavimų išvadoje pažymima, kad kondensacija atitvaros viduje nevyksta, arba:
bus surastas mėnuo, kurio metu vyksta kondensacija. Tai bus skaičiavimų pradžios mėnuo.

     Jei bandomojo mėnesio metu bus nustatyta kondensacija atitvaroje, skaičiavimai atliekami kiekvienam ankstesniam mėnesiui, kol:

kondensacija atitvaroje bus nustatyta visų dvylikos mėnesių metu ir tada pagal 16.4 bei 16.5 punktų reikalavimus gali būti apskaičiuotas per metus atitvaroje susikaupiantis drėgmės kiekis, arba: 
bus surastas mėnuo, kurio metu kondensacija nevyksta. Tai bus startinis skaičiavimų mėnuo.

      Kai nustatytas startinis skaičiavimų mėnuo, nuo šio mėnesio pradžios pagal šio priedo 16.4, 16.5 bei 16.6 punktų reikalavimus atliekami skaičiavimai kiekvienam metų mėnesiui.
     16.4. Temperatūros ir vandens garų
soties slėgių pasiskirstymas
     Kiekvienoje atitvaros sluoksnių sandūroje apskaičiuojama temperatūra [2.4]:

 ,  ° C.
(2.22)

     Priimant nuostoviosios būsenos sąlygas, temperatūros pasiskirstymas sluoksnio viduje yra tiesinis (žr. 2.1 pav.).
     2.1 pav. Temperatūros pasiskirstymas daugiasluoksnėje atitvaroje: a) nubrėžtas sluoksnių storio atžvilgiu; b) nubrėžtas sluoksnių šiluminės varžos atžvilgiu
     Kiekvienoje sluoksnių sandūroje pagal jos temperatūrą apskaičiuojamas vandens garų soties slėgis (žr. (2.7) ir (2.8) formules).
     16.5. Vandens garų
slėgių pasiskirstymas
     Brėžiamas atitvaros skerspjūvis, sluoksnių storius atidedant proporcingai sluoksnių s d (žr. 2.2 pav.). Brėžiama vandens garų soties slėgių pasiskirstymo atitvaroje kreivė, šias slėgių vertes atitvaros sandūrose jungiant tiesėmis.
     Jei iš praėjusio mėnesio nėra susikaupusio kondensato likučio, brėžiama dalinio vandens garų slėgio pasiskirstymo atitvaroje kreivė, tiesia linija jungianti vidaus ir išorės oro dalinių vandens garų slėgių vertes ( p i ir p e ). Jei ši kreivė nekerta vandens garų soties slėgių pasiskirstymo atitvaroje laužtinės linijos, kondensacijos atitvaros viduje nėra (žr. 2.2 pav.).
     Nesant atitvaros viduje kondensacijos, vandens garų srauto tankis per atitvarą gali būti apskaičiuotas [2.4]:
      

 , kg/(m 2 × s).
(2.23)

     2.2 pav. Vandens garų slėgių pasiskirstymas daugiasluoksnėje atitvaroje, kai nė vienoje sluoksnių sandūroje drėgmė nesikondensuoja
     Jei kurioje nors sluoksnių sandūroje dalinio vandens garų slėgio vertė viršija vandens garų soties slėgio vertę, dalinių vandens garų slėgių pasiskirstymo kreivė perbraižoma taip, kad ji liestų (jei įmanoma nedaugelyje taškų), bet neviršytų vandens garų soties slėgių kreivės (žr. 2.3 ir 2.5 pav.). Šie lietimosi taškai yra kondensacijos plokštumos.
     2.3 pav. Vandens garų slėgių pasiskirstymas daugiasluoksnėje atitvaroje, kai drėgmė kondensuojasi vienoje atitvaros sluoksnių sandūroje (plokštumoje)
     Paviršių ir kiekvienos plokštumos sluoksnių sandūroje j dalinį vandens garų slėgį p j galima apskaičiuoti pagal formulę [2.4]:

 , Pa;
(2.24)

čia:  p j-1
– dalinis vandens garų slėgis sluoksnių sandūroje j-1, Pa;
       s d.j
– atitvaros sluoksnio j , esančio tarp atitvaros sluoksnių sandūrų j ir j-1 , lygiavertis oro sluoksnio storis, m;
       s d.t
– atitvaros visuminis lygiavertis oro sluoksnio storis, m.
     Pastaba. Kai atitvaros sluoksnių sandūroje apskaičiuotoji dalinio vandens garų slėgio vertė yra didesnė už šios plokštumos p sat vertę, tai šioje plokštumoje drėgmė kondensuojasi ir dalinis vandens garų slėgis turi būti prilygintas šios plokštumos p sat vertei.
     Apskaičiuotoji p j vertė gali būti pagal (2.6) formulę perskaičiuota į santykinį oro drėgnį.
     16.6. Kondensacija
     Kondensacijos srauto tankis yra lygus drėgmės, pritekančios į kondensavimosi plokštumą, ir drėgmės, ištekančios iš kondensavimosi plokštumos, srautų tankių skirtumui. Jei drėgmė kondensuojasi tik vienoje atitvaros sluoksnių sandūroje (žr. 2.3 pav.), drėgmės kondensacijos srauto tankis gali būti apskaičiuotas [2.4]:

 , kg/(m 2 × s);
(2.25)

      
čia:  s d.c
– lygiavertis oro sluoksnio storis nuo atitvaros išorinio paviršiaus iki sluoksnių sandūros p c
, m.
     Dažnai drėgmė kondensuojasi tam tikroje vienoje atitvaros zonoje, apimančioje kelias viena šalia kitos esančias atitvaros sluoksnių sandūras (žr. 2.4 pav.). Šiuo atveju drėgmės kondensacijos srauto tankis apskaičiuojamas [2.4]:

 , kg/(m 2 × s);
(2.26)

čia:  s d.c1
– lygiavertis oro sluoksnio storis nuo atitvaros išorinio paviršiaus iki sluoksnių sandūros p c1
, m;
      s d.c2
– lygiavertis oro sluoksnio storis nuo atitvaros išorinio paviršiaus iki sluoksnių sandūros p c2 , m.
     2.4 pav. Vandens garų slėgių pasiskirstymas daugiasluoksnėje atitvaroje, kai drėgmė kondensuojasi keliose viena šalia kitos esančiose atitvaros sluoksnių sandūrose (plokštumose)
     Atitvaroje, kurioje drėgmė kondensuojasi keliose viena nuo kitos nutolusiose atitvaros sluoksnių sandūrose (žr. 2.5 pav.), drėgmės kondensacijos srauto tankis apskaičiuojamas kiekvienoje sandūroje atskirai [2.4]:
      

sandūroje c1: , kg/(m 2 × s);
(2.27)


sandūroje c2: , kg/(m 2 × s).
(2.28)

     2.5 pav. Vandens garų slėgių pasiskirstymas daugiasluoksnėje atitvaroje, kai drėgmė kondensuojasi dviejose viena nuo kitos nutolusiose atitvaros sluoksnių sandūrose
     Dažnai drėgmė kondensuojasi ne keliose viena nuo kitos nutolusiose atitvaros sluoksnių sandūrose, o keliose viena nuo kitos nutolusiose atitvaros zonose, kiekviena iš kurių apima kelias viena šalia kitos esančias atitvaros sluoksnių sandūras (žr. 2.6 pav.). Tokiu atveju drėgmės kondensacijos srauto tankis apskaičiuojamas atskirai kiekvienoje zonoje [2.4]:

- zonoje tarp c1 ir c3 plokštumų: 
 , kg/(m 2 × s);
(2.29)


- zonoje tarp c5 ir c7 plokštumų: 
 , kg/(m 2 × s).
(2.30)

     2.6 pav. Vandens garų slėgių pasiskirstymas daugiasluoksnėje atitvaroje, kai drėgmė kondensuojasi keliose viena nuo kitos nutolusiose atitvaros zonose, kiekviena iš kurių apima kelias viena šalia kitos esančias atitvaros sluoksnių sandūras
     16.7. Garavimas.
     Susikondensuojančios ir išgaruojančios drėgmės srautų tankio skaičiavimo formulės yra vienodos. Tariama, kad drėgmė kondensuojasi, kai apskaičiuota vertė yra teigiama, ir išgaruoja, kai vertė neigiama [2.4].
     16.8. Garavimas ir kondensacija.
     Atitvaroje, kurioje drėgmė kondensuojasi dviejose viena nuo kitos nutolusiose atitvaros sluoksnių sandūrose, metų eigoje turėtų būti bent vienas mėnuo, kai vienoje iš sandūrų drėgmė kondensuojasi, o kitoje garuoja (žr. 2.7 pav.)
     2.7 pav. Vandens garų slėgių pasiskirstymas daugiasluoksnėje atitvaroje, kai drėgmė iš vienos sandūros garuoja, o kitoje kondensuojasi
     2.7 pav. nurodytu atveju drėgmės kondensavimosi ir garavimo srauto tankiai apskaičiuojami kiekvienoje sandūroje atskirai [2.4]:
      

- sandūroje c1: , kg/(m 2 × s);
(2.31)


- sandūroje c2: , kg/(m 2 × s).
(2.32)

     16.9. Metinio drėgmės balanso skaičiavimas
     Skaičiavimų eigoje kiekvieną metų mėnesį vandens garų slėgiai atitvaros sluoksnių sandūrose pakinta. Taip pat drėgmės kondensavimosi laikotarpiu keičiasi kondensacijos zonos plotis atitvaroje. Vieną ar kelis metų mėnesius kondensacija gali vykti tik vienoje sandūroje, po to gali apimti kelias atitvaros sluoksnių sandūras (žr. 2.8 a) pav.).  

     2.8 pav. Kondensacijos zonos pločio atitvaroje kitimo pavyzdys (a) ir vandens garų slėgių pasiskirstymas daugiasluoksnėje atitvaroje sausio mėnesį, pagal kurį turi būti atliekami išgaravusios drėgmės kiekio skaičiavimai metų eigoje (b).
     Pagal šio priedo 16.3 punkto reikalavimus skaičiavimai pradedami nuo startinio mėnesio. Susikondensavusios drėgmės kiekio skaičiavimai kiekvieną metų mėnesį atliekami tą mėnesį atitvaroje esančioje kondensacijos zonoje, o išgaravusios drėgmės kiekio skaičiavimai atliekami plačiausios kondensacijos zonos ribose (žr. 2.8 b) pav.) pagal šią formulę:
 
    

 , kg/m 2 ;
(2.33)

čia:  g c.,ev. – susikondensavusios arba išgaravusios drėgmės srauto tankis, kg/(m 2 × s);
       t
– skaičiuojamojo laikotarpio trukmė, s.
     Kiekvieną einamąjį metų mėnesį susikaupęs ar išgaravęs drėgmės kiekis sumuojamas prie praėjusio mėnesio drėgmės kiekio likučio kondensacijos zonoje. Kol ši suma yra teigiama, vandens garų slėgis sandūrose c1 ir c2 (žr. 2.8 b) pav.) nustatomas taip: sandūroje apskaičiuojama temperatūra (žr. 2.22 formulę) ir pagal (2.7) arba (2.8) formules apskaičiuojamas vandens garų slėgis, t. y. šiose sandūrose vandens garų slėgis prilyginamas vandens garų soties slėgiui.
     Jei drėgmės kiekių suma mėnesio pabaigoje tampa neigiama, ji prilyginama nuliui. Nuo šio mėnesio iki startinio mėnesio pradžios atitvara laikoma išdžiūvusia ir tokioje atitvaroje drėgmė nesikaupia.
     Jei metinis (12 mėnesių) drėgmės kiekių balansas teigiamas, tokioje atitvaroje drėgmė kaupiasi.
       VII. LEISTINASIS DRĖGMĖS PRIEAUGIS ATITVAROSE
     17. Šiame Reglamento priede pateiktu drėgmės kondensavimosi atitvarų viduje skaičiavimo metodu negalima pakankamai tiksliai apskaičiuoti atitvarų viduje susikaupiančio drėgmės kiekio. Tam tikslui turi būti naudojami tikslesni atitvarų drėgminės būsenos skaičiavimo metodai, įvertinantys kintamas aplinkos poveikio sąlygas.
     18. Drėgmės kaupimosi (kondensavimosi) atitvarose laikotarpiu susikaupiantis atitvarų viduje drėgmės kiekis yra normuojamas. Atitvaros turi būti suprojektuotos taip, kad drėgmės kaupimosi laikotarpiu drėgmės prieaugis bet kuriame atitvaros sluoksnyje neviršytų 2.5 lentelėje nurodytų dydžių.
     2.5 lentelė
     Didžiausiais leistinas drėgmės prieaugis atitvarų
medžiagose D u max
, kg/kg

Eil. Nr.
Statybinė medžiaga
Masinio medžiagos drėgnio prieaugis
D u max
, kg/kg
1
Mineralinė vata
0,045
2
Polistireninis putplastis (EPS)
0,15
3
Ekstruzinis polistireninis putplastis (XPS) su žieve
0,025
4
Ekstruzinis polistireninis putplastis (XPS) be žievės
0,06
5
Putų poliuretanas
0,15
6
Organinės kilmės termoizoliacinės medžiagos – antiseptikuotos pjuvenos, drožlės, spaliai, susmulkinti šiaudai, durpės
0,15
7
Ekovata
0,2
9
Dujų gipsas ( r= 500 kg/m 3 )
0,2
10
Akytasis betonas, akytasis silikatas
0,18
12
Keramzitbetonis ( r= 1100-1400 kg/m 3 )
0,06
13
Keraminių plytų mūras ( r= 1400 kg/m 3 )
0,05
14
Silikatinių plytų mūras
0,06
15
Betonas, gelžbetonis
0,015
16
Mineralinis tinkas ir skiedinys
0,1
17
Gipso kartono plokštė (paprastoji)
0,15
18
Gipso kartono plokštė (drėgmei atspari)
0,05






Nauja paieška

© Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija.
Pas tabos ir pasiūlymai